Didysis ketvirtadienis, Paskutinė vakarienė

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)

TARNYSTĖS KELIAS

Nebūtų sunku įsivaizduoti mokinių, susirinkusių valgyti Velykų vakarienės, veidus, iš nuostabos išplėstas akis… Jie jau buvo pripratę prie kai kurių keistokų Mokytojo poelgių, Jo netikėtų pasisakymų, prasiveržiančių emocijų. Gyvenimas su Jėzumi visuomet jiems duodavo progos susimąstyti apie savo dienų prasmę, o taiklūs palyginimai atskleisdavo vis naujas to gyvenimo puses, tačiau tai, kas atsitiko tą vakarą, prašoko bet kokią fantaziją. Gal kai kuriam iš apaštalų net šmėkštelėjo mintis: „Ar Jis tikrai neišprotėjo?“

Neveltui asketikos žinovai kalba apie „beprotišką“ Dievo meilę žmogui, pasireiškusią net kryžiaus auka…

Apaštalas Jonas, pradėdamas kalbėti apie kojų plovimą, trumpai pastebi: „Žinodamas, jog atėjo metas jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“.

Akivaizdu, kad šie, paskutiniai žodžiai „iki galo“ suprastini ne vien chronologine prasme, tai yra „iki mirties“, bet labiau kiekybine: Jėzus myli be jokių išimčių, su visu pasiaukojimu ir nedvejodamas. Šia prasme kojų plovimas tampa ne vien pavyzdžiu, bet ir apreiškimu. Viso Jėzaus gyvenimo prasmė ir Jo mirties gelmė slypi šiame poelgyje. Plaunant mokinių kojas nušvinta Mesijo Veidas, pasirodo Jo dieviška didybė, kurią sudaro tarnavimas, nusižeminimas, savęs sumenkinimas ir… meilė. Jėzus ne vien tik nori duoti sektiną pavyzdį savo mokiniams, ne vien parodo savo nusižeminimą ir pasirengimą tarnauti, nurodydamas, kad šie bruožai turi lydėti ir mokinių gyvenimą, tačiau visų pirma trokšta atskleisti, iki ko gali nueiti meilė. Jo meilė…

Jėzaus poelgis vakarienės metu visus sėdinčius drauge prie stalo paliko be žado. Mokiniai tik lydėjo Jį akimis, nesugebėdami ištarti nė žodžio. Viešpats pakilo nuo stalo, nusivilko rūbus, persijuosė klubus rankšluosčiu ir, paėmęs praustuvą vandens, ėmėsi plauti mokinių kojas: vieną po kitos, neskubėdamas, nuplautas kojas šluostydamas rankšluosčiu, kuriuo buvo apsijuosęs. Galiausiai, po to, kai jau buvo pasilenkęs prie kiekvieno iš savo mokinių kojų, įtikinęs Petrą, kad leistų jam nuplauti kojas, Jėzus vėl apsivilko rūbus ir atsisėdo drauge su savaisiais. Visiems tylint Jis tik paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau?“

Jėzus į savo rankas paėmė ne mokinių galvas, su visomis jose esančiomis svajonėmis, idealais, pažadais ir troškimais. Dievo Sūnus atsiklaupė prie savo draugų kojų ir palietė jų pėdas, nuolat vaikščiojančias žeme, išreiškiančią trapumą, silpnumą ir vargą. Drauge tai ir aiškus simbolis, nes kojos reiškia pusiausvyrą, ėjimą, jos palaiko viso kūno svorį. Kojos veda mus keliu ir kreipia mus į tikslą. Kojos gali būti pamatu, tačiau taip pat gali būti įkalintos vienoje vietoje, gali būti išpuoselėtos mūsų egoizmo ir nebesugebėti padaryti nė žingsnio toliau…

Šį vakarą Jėzaus rankose yra ir mūsų pėdos, tokios, kokios yra, iš anksto neplautos, nevalytos… Mokytojas iš Nazareto nuima mūsų kaukes ir užsidėtus šarvus, ginančius nuo gyvenimo negandų. Jo akivaizdoje galime ir privalome būti tokie, kokie esame. Mums nereikia ieškoti gražesnio apdaro ar mėginti vaidinti ne savo vaidmenį. Jėzaus akivaizdoje reikia atsisakyti bet kokio apsimetimo. Jis pažįsta mūsų širdį, jaučia mūsų kančios ir skausmo bangas, žino, ko trokštame ir kokie esame suvargę savo kasdienybėje.

Todėl šį vakarą Jis, vėl apsijuosęs rankšluosčiu, lenkiasi ir klaupiasi prie mūsų kojų. Jis nepakelia galvos, nedaro skirtumo tarp draugų ir priešų, tarp ištikimųjų ir išdavikų. Tiek mylimojo mokinio, tiek Judo pėdos be jokio skirtumo atsiduria Jo rankose…

Toks yra mums Mokytojo duotas įsakymas, toks yra Jo meilės veidas, kurį privalo atspindėti tikinčiųjų bendruomenės. Joms yra duotos visos priemonės, kad galėtų liudyti Evangeliją. Ir mes, kaip Jėzus, pasilenkę, nepakeldami veido, kad nedarytume skirtumo tarp draugų ir priešų, privalome tarnauti. Vienodai lašės vanduo nuo visų plaunamų kojų: nuo elgetos ir nuo verslininko, nuo ateisto ir vienuolio, šaunaus popiežiaus ir kalinio, nuo ištikimų sutuoktinių ir nuo išsiskyrusių, nuo ištikimo draugo ir nuo to, kuris jau ilgus metus nepaduoda rankos… Svarbu tik, kad tarnautume be didelio triukšmo, tyliai, taip, kaip šį vakarą darė Jėzus.

Tarnausime ištikimai ir nusižeminę, vis girdėdami ataidinčius Viešpaties žodžius ir jausdami, kaip mūsų kojas švelniai spaudžia Jo rankos…(mons. A.Grušas / Vatikano radijas)