Apie ką pasakoja apokrifinės evangelijos?

Kovo 29 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Valdas Mackela apgynė teologijos daktaro disertaciją tema „Jėzus Kristus apokrifinėse evangelijose: ortodoksija ir erezija ankstyvojoje krikščionybėje“. Valdas Mackela atsakė į kelis mūsų klausimus:

Kas yra apokrifinės evangelijos?

Valdas Mackela: Pirmaisiais krikščionybės amžiais be Evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką, Joną buvo parašyta daug kitų evangelijų – yra žinomos evangelijos pagal Tomą, pagal Jokūbą, pagal Petrą, pagal Mariją Magdalietę ir netgi, neseniai atrasta, evangelija pagal Judą Iskarijotą. Šios evangelijos, kurios netapo Naujojo Testamento kanono dalimi, yra vadinamos apokrifinėmis arba slaptomis evangelijomis. Skirtingai nuo kanoninių Evangelijų, jos nėra laikomos įkvėptomis. Daugiau nei dvidešimt apokrifinių evangelijų buvo surastos XIX ir XX amžiuose, kai kurių išliko fragmentai, kitos yra prarastos ir žinomos tiktai iš Bažnyčios Tėvų raštų. Bažnyčios Tėvai nepritarė šiose evangelijose pateiktam liudijimui apie Jėzų Kristų, todėl šiomis apokrifinėmis evangelijomis šiandien domisi daugiausia ne teologai, bet istorikai, kurie nekelia teologinių klausimų: juos domina istorinis klausimas – kiek šiose knygose atsispindi istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimas ir mokymas. Nors daug apokrifinių evangelijų yra priskirtos Jėzaus mokiniams, bet beveik visais atvejais tai neturi pagrindo. Dauguma apokrifinių evangelijų buvo parašyta II, III amžiuose ir vėliau. Tikroji apokrifinių evangelijų vertė yra ne ta, kad jos liudija apie istorinį Jėzų Kristų, bet kad padeda suprasti ankstyvąją krikščionybę. Apokrifinės evangelijos atspindi kaip tuo metu atskiros, dažnai eretinės grupės siekė pateikti Jėzaus asmenį ir mokymą, kuris buvo skirtingas nuo didžiosios dalies krikščionių (priimamo), kurį mes dabar vadiname ortodoksine krikščionybe.

Kaip manote – ar gerai, kad apokrifinės evangelijos tampa vis labiau prieinamos plačiajam skaitytojų ratui, tai gali būti žalinga?

Valdas Mackela: Tai, kad apokrifinės evangelijos tampa vis labiau prieinamos paprastiems skaitytojams yra pasekmė to, kad daugelis apokrifinių evangelijų, kurios ilgus metus buvo nežinomos, buvo atrastos XIX, XX amžiuje, ypač garsus radinys buvo Egipte, Nag Hamadžio vietovėje, kur moliniuose induose buvo surasta daug iki tol nežinotų tekstų. Ne visi tie tekstai buvo evangelijos, buvo ir kitų apokrifinių raštų, tačiau kai kurie tekstai buvo iš tikro garsūs ir pats garsiausias tekstas, turbūt, evangelija pagal Tomą dar ir dabar domina ne tik tyrinėtojus, istorikus, teologus, bet taip pat daugelį paprastų žmonių.

Prie apokrifinių evangelijų išpopuliarėjimo prisidėjo taip pat ir grožinė literatūra bei kino filmai. Čia galima paminėti Dano Brown'o „Da Vinčio kodą“, apie apokrifines evangelijas užsimenama tokiuose filmuose kaip „Stigmata“, ir apskritai galima sakyti, kad apokrifinės evangelijos tapo šiuolaikinės masinės kultūros dalimi. Dėlto yra labai svarbu, kad skaitytojai būtų tinkamai supažindinti su tuo, kas yra apokrifinės evangelijos, kas yra jose rašoma. Dauguma yra tiktai girdėję apie tai, kas yra neva parašyta apokrifinėse evangelijose ir vyrauja tokia nuostata, kad šios evangelijos yra Bažnyčios slepiamos dėlto, kad jose yra kažkokie nepritinkantys Jėzaus asmeniui faktai. Iš tikro jei skaitytume pačius apokrifinių evangelijų tekstus, tai pamatytume, kad nieko tokio sensacingo nėra. Labai dažnai tai yra sudėtingi teologiniai tekstai, kuriuos ne kiekvienas geba suprasti. Dėlto, manau, labai svarbu, kad apokrifinės evangelijos būtų suvokiamos kaip bendras krikščioniškas paveldas, kuris, tiesa, nėra ortodoksiškas, kuris dažnai yra turintis tam tikrų eretinių arba heterodoksinių bruožų; kad apokrifinės evangelijos nebūtų suvokiamos kaip alternatyvi krikščionybė.

Labai dažnai apokrifinės evangelijos yra interpretuojamos pasitelkiant W. Bauerio hipotezę, kuri teigia, kad nuo pat pradžių egzistavo ne viena krikščionybė, bet skirtingos krikščionybės; kad negalima kalbėti apie ereziją ir ortodoksiją, nes nuo pat pradžių egzistavo daug skirtingų krikščionybės trajektorijų, tokių kaip gnostinė krikščionybė, kaip Markijono krikščionybė, kaip judeokrikščionių krikščionybė; kad visos šitos krikščionių grupės turėjo savo šventuosius tekstus ir savo pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą.

Kuo disertacijos tema aktuali šiandien?

Valdas Mackela: Iš tiesų galima suprasti, kodėl šiandien tokios apokrifinės evangelijos atrodo tokios patrauklios. Jos leidžia rinktis priimtinausią Jėzaus Kristaus paveikslą ir susikurti savo Jėzų be kanonų, be tiesos kriterijaus, be jokios absoliučios tiesos. Jėzus šiuolaikinėje kultūroje yra vaizduojamas labai skirtingai: kartais kaip vaikščiojantis po Palestiną filosofas, kartais Jėzus yra vaizduojamas kaip mitinio išganytojo figūra, kartais Jėzus vaizduojamas kaip magas, kaip kontrokultūrinis pranašas, kaip socialinis reformuotojas, kaip teisusis žydas, kaip charizminis gydytojas. Visa tai vadinčiau šiuolaikiniais apokrifiniais Jėzaus paveikslais. Norint suprasti tai, kaip Jėzus yra suvokiamas ir vaizduojamas šiuolaikinėje kultūroje yra vertinga ir prasminga pažinti, kaip Jėzus buvo interpretuojamas ne tik kanoniniuose Naujojo Testamento tekstuose, bet taip pat ir apokrifinėje literatūroje, nes tam tikros tendencijos egzistuoja nepaisant amžių bėgio ir daugelis erezijų, kurios egzistavo krikščionybės istorijoje, yra linkusios kartotis.

Ačiū už pokalbį.

(Su Valdu Mackela kalbėjosi Svetlana Adler-Mikulėnienė)