Paskutinis Gavėnios pamokslas Vatikane: Šventasis Grigalius Nysietis ir Dievo pažinimo kelias

Penktadienį Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas kapucinas Raniero Cantalamessa skaitė paskutiniąją Gavėnios homiliją, skirtą šv. Grigaliui Nysiečiui ir jo aprašytam keliui link Dievo pažinimo.

T. Cantalamessa pradėjo nuo istorinės prielaidos, nuo Augustino laikų klasikiniu išlikusiu skyrimu tarp tiesų, kuriomis tikima, ir įtikėjimo jomis akto, tarp objektyvaus tikėjimo ir subjektyvaus tikėjimo. Taip atsirado dvi minties kryptys, priklausomai nuo to, kuris elementas buvo labiau akcentuojamas. Dabartinė teologija stengiasi atrasti teisingą pusiausvyrą tarp šių dviejų tikėjimo dimensijų. Tačiau didžiųjų Bažnyčios Tėvų mintyje jos jau yra sujungtos, tikėjimo turinys yra surištas su įtikėjimu ir širdies užsidegimu. Jų mokymas išlieka aktualus šiandien.

Kai kalbama apie tikėjimą, apie skirtumą tarp tikinčių ir netikinčių, galvoje pirmiausia turime tikėjimą į Dievo egzistenciją, kuris krikščionybėje virsta tikėjimu Trejybe. Tai Kristaus apreiškimo apie Dievą viršūnė. Tačiau pirmiau už tikėjimą trejybiniu Dievu yra tikėjimas vienu Dievu.

Jau šv. Grigalius Nazianzietis kalbėjo apie Dievo apsireiškimo pedagogiką mums: Senajame Testamente aiškiai apreiškiamas Dievas ir probrėkšmiais Sūnus. Naujajame – aiškiai kalbama apie Sūnų ir probrėkšmiais apie Šventąją Dvasią, apie kurią supratimas išsivystys jau Bažnyčioje.

Bažnyčios Tėvams tekęs iššūkis nebuvo Dievo egzistencijos, tačiau Dievo vienumo įrodinėjimas. Jie grūmėsi ne su ateizmu, bet su politeizmu. Ir jų aprašytas kelias apie vieno Dievo pažinimą gali padėti šiandieniniam žmogui atskleisti Dievą.

Bažnyčioms Tėvams apie Dievo vienumą teko kalbėt todėl, kad, vystant Trejybės doktriną, jie buvo kritikuojami dėl to paties, ką patys prikišdavo pagonims: tikėjimu į kelias dievybes. IV amžiuje padaryta nedidelė, bet reikšminga korekcija krikščionių tikėjimo išpažinimuose: formulė „tikiu į Dievą“ buvo pakeista formule „tikiu į vieną Dievą“. Krikščionybėje, tiek lotyniškoje tradicijoje, tiek graikiškojoje, buvo išvystytos skirtingos savo terminais, bet, kaip galiausiai sutarta, tapačios teologijos apie Dievo – vieno ir Trejybės – slėpinį. Šv. Grigalius Nysietis, kaip kiti du Tėvai iš Kapadokijos, Dievo vienybę suvokė kaip tobulą trijų dieviškųjų Asmenų vienybę.

Šv. Grigalius Nysietis buvo pirmasis, kuris krikščioniškoje mintyje išvystė Dievo pažinimo kelią, ypač tinkantį šiandieninio žmogaus religinei situacijai, einantį per ne-pažinimą. Apie ką čia kalbama?

Nysietis rašė polemizuodamas su eretiku Eunomijumi, pasak kurio dieviškoji prigimtis yra visiškai pažįstama ir nėra joks slėpinys. Šv. Grigalius į tai replikavo, kad būtent Dievo nepažinumo pripažinimas yra kelias į tikrą Dievo pažinimą. Dievas yra už pažinimo ir supratimo ribų ir todėl sielai atrodo kaip tamsybė, kaip nepermatomas „debesis“, atsimenant pasakojimą apie Mozę, kuris susitikdamas su Dievu įžengė į debesį. Taigi, į šią „tamsybę“ galima įžengti. Taip gimsta naujas, galutinis pažinimas – nebe sąvokinis, tačiau dvasinis širdies suvokimas. Tai nėra tikėjimo paneigimas, tačiau aukščiausia jo fazė.

Šios Nysiečio įžvalgos padarė milžinišką įtaką vėlesnei krikščioniškai minčiai. Jis laikomas krikščioniškos mistikos steigėju.

Šio Bažnyčios Tėvo krikščioniškon mintin įvesta naujovė yra ta, kad norint sutikti Dievą reikia išžengti už proto ribų. Tačiau tai nėra proto atsisakymas, racionalumo paneigimas. Priešingai, pripažinimas, kad yra protui nepažinių ir jį pranokstančių dalykų yra aukščiausio racionalumo, protingumo veiksmas. Žengdamas į Dievo „debesį“ asmuo neatsisako savo racionalumo, tačiau jį pranoksta, peržengia, kas yra visai kitas dalykas. O „debesyje“ atrandame kitą šviesą: tikėjimo pasaulis yra tamsus tiems, kurie į jį žiūri iš išorės, ir šviesus esantiems viduje. (Vatikano radijas)