Pirmadienio, kovo 26 d., popietę Šventasis Tėvas atvyko į Kubą. Lėktuvas nusileido
tarptautiniame Santiago de Cuba oro uoste 14.20 val Kubos laiku (Lietuvoje 22.20 val.).
Santiago de Cuba yra antrasis pagal svarbą Kubos miestas, garsus savo kultūriniu ir
politiniu gyvenimu. 1514 m. jį įkūrė keliautojas Diego Velázquez ir beveik šimtą metų
jis buvo Kubos sostinė.
Savo pirmojoje oficialioje prakalboje Šventasis Tėvas
šiltai pasveikino jį pasitikusius žmones – valdžios autoritetus, diplomatus, delegacijas,
Bažnyčios Kuboje atstovus.
Benediktas XVI darkart akcentavo tai, ką sakė lėktuve
pakeliui į lotynų Ameriką, kalbėdamas apie savo apaštalinės kelionės dalį Kuboje –
tai tarsi Jono Pauliaus II kelionės, vykusios prieš keturiolika metų, tuo metu pradėtų
darbų ir santykių tęsinys.
Jono Pauliaus II kelionė, priminė popiežius, tikintiems
ir netikintiems buvo šviežio oro gūsis, suteikė naują stimulą Bažnyčioje Kuboje, atnaujino
sąmoningumą apie tikėjimo svarbą, drąsino atverti širdis Kristui, drąsino vilčiai
ir drąsiam darbui dėl geresnės ateities. Dar vienas iš tuometinio vizito vaisių buvo
naujos santykių, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo tarp Kubos ir Šventojo Sosto fazės
pradžia. Tačiau dar liko daug darbų, kuriuos galima ir reikia nuveikti, kuriuose religija
gali įnešti savo specifinį indėlį.
Benediktas XVI taip pat pažymėjo, kad į
Kubą atvyksta pirmiausia kaip „meilės piligrimas“. Viena vertus, paminėti 400-ąsias
El Cobre Meilės Mergelės statulėlės atradimo metines. Mergelė šiuo titulu nuo pat
pradžių buvo arti kubiečių tiek jų asmeniniuose gyvenimuose, tiek didžiuosiuose šalies
įvykiuose. Kita vertus, sustiprinti brolius ir seseris tikėjime ir viltyje, kurie
gimsta iš Dievo meilės buvimo mūsų gyvenimuose. Pasak popiežiaus, jis taipogi širdyje
neša teisėtus kubiečių, kad ir kur jie būtų, lūkesčius ir troškimus.
Šventasis
Tėvas taip pat užsiminė apie pasaulinę ekonominę situaciją, kuri neaplenkia Kubos,
pabrėždamas, kad jos šaknys yra dvasinės ir moralinės. Be vertybių likęs žmogus tampa
pažeidžiamu prieš tam tikrų jėgų ambicijas ir egoizmą, kuriems nesvarbu autentiškas
asmenų ir šeimų gėris. Tikram progresui reikia etikos, kuri žmogaus asmenį ir jo giliausius
siekius, tame tarpe ir dvasinius ar religinius, iškelia į centrą.
Esu įsitikinęs,
- baigdamas savo pasisveikinimo kalbą sakė Benediktas XVI, - kad Kuba šiuo tokiu svarbiu
savo istorijai momentu jau žiūri į rytojų ir dėlto stengiasi atnaujinti ir išplėsti
savo horizontus. Prie to prisideda tas milžiniškas dvasinių ir moralinių vertybių
paveldas, kuris suteikė jai autentiškiausią tapatybę ir kuris randamas daugelio žymių
krašto tėvų darbuose ir gyvenimuose – palaimintojo Jose Olallo y Valdes, Dievo tarno
Felix Varela ar įžymiojo Jose Marti. Savo ruožtu Bažnyčia mokėjo įnešti indėlį tų
vertybių sklaidoje per dosnią ir nenuilstančią sielovadinę misiją, ji atnaujina ir
dabar savo pažadą be perstojo toliau dirbti, kad geriau tarnautų visiems kubiečiams.
Popiežiaus ir jo palydos kortežą visą kelią iš oro uosto iki Kubos Santjago
miesto, maždaug 10 km. kelio atkarpoje iki arkivyskupijos rūmų, džiugiai sveikino
skaitlinga minia žmonių, kurie plojo ir mojavo Šv. Sosto vėliavėlėmis. (Vatikano
radijas)