Penktasis Gavėnios sekmadienis

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12,20-33)

Penktojo Gavėnios sekmadienio Evangelija:

PAMATYTI DIEVĄ. Mons. Adolfas Grušas:

Kiekvienam mūsų dvasinėje kelionėje būtinai reikia patirti dykumos jausmą, kad ten atrastume save pačius, pažvelgtume į savo sielą, suprastume, kad esame tikintys. Tik tokioje situacijoje iš žmogaus širdies išsiveržia nebylus šauksmas, kurio esmė: troškimas prisiglausti prie Dievo. Pamatyti Dievą…

Kaip ir mes, šio sekmadienio Mišių Evangelijoje aprašyti graikai taip pat norėjo išvysti Jėzų.

Šie, jaučiantys palankumą žydų tikėjimui pagonys buvo atvykę į Jeruzalę, tikėdamiesi dvasinio apšvietimo, trokštantys suprasti ir įtikėti. Jie išgirdo žmones kalbant apie Mokytoją iš Nazareto ir panoro su Juo susitikti. Tai nebuvo paviršutiniškas smalsumas, bet nuoširdus troškimas siekti dvasinės gelmės. Jie kreipėsi į Andriejų ir Pilypą, nes jų vardai tarsi liudijo apie šių apaštalų nežydiškas šaknis.

Panašiai atsitinka ir su mumis. Mes, kartais vedami ir savotiško smalsumo, mėginame prisiartinti prie Dievo. Žinoma, tai nereiškia, kad mes neturėtume tikėjimo. Mes tikime, kad jau seniai pažįstame Dievą, tačiau galiausiai prieiname išvados, kad taip ir nebuvome susitikę su Juo. Mūsų galvos prikimštos žodžių ir minčių apie Dievą, tačiau rizikuojame praleisti visą gyvenimą tikėdami, jog esame tikintys žmonės.

Iš tikrųjų tikėjimą geriausiai ir nusako tokio susitikimo troškimas. Mes mėginame pamatyti Jėzų, nors tam ir tenka pasinaudoti kartais menka bei varginga kitų žmonių patirtimi, tokių, kaip Pilypas ir Andriejus. Viešpatį mums parodo Jo mokiniai…

Tačiau tai, ką Jėzus pasakė Jo ieškantiems graikams, buvo visiškai kitaip suprasta gyvenimo logika, paremta savęs paaukojimu už kitus. Tokie Viešpaties žodžiai graikams buvo tikrai sunkūs ir sudėtingi, nes kaip tik helenistinėje kultūroje gimė pačių geriausių „pašauktųjų“, kuriems pavesta vadovauti visai tautai, teorija. Šios teorijos, tegul ir nesąmoningai, laikosi taip pat ir šių dienų „išrinktieji“, kurių rankose yra bankai, rinka, kurie teigia, kad tik laimėtojai gali vadovauti kitiems.
Tuo tarpu Jėzus kalba apie gyvybės atidavimą, apie savęs dovanojimą kitiems. Tuos žodžius Jis po kelių savaičių paliudys savo mirtimi ant kryžiaus.

Mes gi, Jo mokiniai, apstulbinti apmąstome šiuos šviesą teikiančius ir nerimą keliančius žodžius: tam, kad gyventum, reikia susidurti su mirtimi. Ši mintis mus gąsdina, nes esame įtikinti, jog geriausias įmanomas gyvenimas yra tas, kuriame nėra jokių vargų ir sunkumų, nesėkmių ir kančios. Mums aiškinama, kad palaiminti yra galingieji ir turtingieji, nepriklausantys nuo kitų valdžios, nekreipiantys dėmesio į kitų poreikius, apsukrieji, tie, kurie moka išnaudoti savo artimą.

Tačiau taip nėra… Viešpats sako mums, kad, jei norime eiti pirmyn, atgimti dvasia, privalome būti pasirengę kažkam numirti. Vyras „miršta“ savo egoizmui, kad pasišvęstų žmonai, motina „miršta“, paaukodama savo laisvę gimsiančiam vaikui, savanoris „miršta“, aukodamas savo laisvalaikį ligoniui. Visi šie poelgiai turi bendrą vardiklį: tai naujo lygmens atskleidimas, meilės, naujos gyvybės, solidarumo atskleidimas: visų pirma sau pačiam, o per mus - ir visam pasauliui.

Žinoma, klausytis tokios kalbos sunku. Kentėdami paprastai negalvojame apie palaimingas tos kančios pasekmes, galinčias atnešti naudos kitiems. Kai būna bloga, labai sunku žvelgti pirmyn. Atsidūrę tamsoje ar žemės šaltyje, kaip tas Evangelijoje minimas grūdas, galvojame ne apie gailestingąjį Dievą, bet apie despotą, leidžiantį patirti vis naujas kančias.

Tos akimirkos bijojo ir Jėzus, todėl, sužinojęs apie Jo ieškančius graikus, buvo sujaudintas, nes žinojo kad jau artinasi Jo kančios valanda. Toks žmogiškas ir artimas mums šis išsigandęs Dievas, tačiau Jėzus žino, kam yra atėjęs, suvokia, kad tai yra būtina, todėl savo noru prisiima mirtį.

Jis miršta iš meilės ir dėl meilės…

Mes irgi esame kviečiami numirti sau, kaip tai padarė Viešpats Jėzus. Esame kviečiami mokytis paklusti tikrovei, kad atneštume gerų vaisių, ir tik tada, savo dykumos kelyje, atsikratę slegiančio blogio jungo, suprasime, kaip Dievas mus myli, ir savo širdyje dvasios akimis išvysime Viešpatį Jėzų…