Prieš 40 metų pogrindyje pradėjo eiti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika"

Penktadienį Vilniuje Lietuvos Respublikos Seime vyko konferencija „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988“, skirta „LKB kronikos“ leidimo pradžios keturiasdešimtosioms metinėms. Pirmasis Kronikos numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. ir nepaisant sovietų valdžios dėtų didžiulių pastangų ją sunaikinti, bendradarbių areštų, ji be pertraukos ėjo iki pat laisvė Bažnyčiai gražinimo. Nuo pat pasirodymo Kronika buvo ne tik periodinis informacinis leidinys, bet pirmiausia dokumentas, fiksuojantis Bažnyčios persekiojimus. Siunčiami į laisvąjį pasaulį, Kronikos numeriai skelbė tiesą apie padėtį Lietuvoje. Vakarus pasiekę Kronikos numeriai buvo verčiami į kitas kalbas, buvo taip pat kone ištisai skaitomi ir per Vatikano radiją, tuo būdu ir Lietuvoje žymiai plačiau pagarsinant Kronikos žinias negu jos galėjo pasiekti rašomąja mašinėle padaugintais tekstais.

Viename paskutinių jau po nepriklausomybės paskelbimo išleistų Kronikos numerių jos ilgametis redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius rašė: „Jeigu mes turime šiandieninę Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių, katalikų, kurie sunkiausiose sąlygose nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva liktų gyva. Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės teikia viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma“.

Panašias mintis reiškė ir penktadienį vykusioje konferencijoje kalbėjusi Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė. „Nereikia būti profesionaliu istoriku, kad suprastum: be Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, be jos keliamų vertybių ir jos sutelkto žmonių rato tautinis atgimimas būtų buvęs kitoks“, - sakė ji.

Pagrindinis kalbėtojas penktadienio minėjime buvo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Savo ilgokoje kalboje, be kita ko jis sakė: „Kronika be pertraukos ėjo 17 metų. Tai beveik neįtikėtinas faktas, žinant, kiek tada buvo operatyvinių KGB darbuotojų ir jiems talkinusių kolaborantų. LKB kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliuškusios KGB pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo ne vienas ar kitas Kronikos redaktorius, bet, esu giliai įsitikinęs, – Dievas, maloningai globojęs jos darbininkus“.

Vardais paiminėjęs Kronikos bendradarbius kalėjimu sumokėjusius už savo pasiaukojimą, arkivyskupas kalbėjo: „Esu giliai įsitikinęs, kad tikėjimas ir iš jo kylanti meilė tėvų žemei buvo ta jėga, kuri sukūrė Kronikos stebuklą. Nė vieno bendradarbio patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu; užteko žinoti, kad meldžiasi, eina išpažinties ir dažnai priima Eucharistiją. Užteko žinoti, kad sesuo vienuolė laikosi vienuolinių, o kunigas – per kunigystės šventimus prisiimtų įsipareigojimų. Tai buvo garantas, kad šie žmonės padarys, ką gali, kad Kronika eitų, o iškilus pavojui neišduos draugų [...]. Mačiau dar vieną bendrą žymę, būdingą visiems Kronikos darbininkams. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris būtų siekęs turėti daug medžiaginių gėrybių [...]. Štai ir atsakymas, ko reikia, siekiant prikelti Lietuvą. Reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai“.

„Ką Kronika davė Lietuvai ir Bažnyčiai?“ – klausė arkivyskupas baigdamas savo kalbą. „Ne man vertinti, tegul tai padaro kiti. Tik norėčiau palinkėti, kad mūsų dienų žiniasklaidos darbuotojai būti tiek sąžiningi, kiek mes buvome sąžiningi net savo priešų atžvilgiu. Tiesos žodis yra tarsi Dievo žodis: geruosius jis drąsina, nusikaltėlius verčia susigūžti“. (Vatikano radijas)

* Nuotraukoje vieno Kronikos vertimų į italų kalbą viršelis.