Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Jėzus pradėjo naują meilės kultą ir jis pats yra naujoji šventykla

Sekmadienio vidudienį iš savo lango kreipdamasis į Viešpaties maldai šv. Petro aikštėje susirinkusius maldininkus, popiežius Benediktas XVI komentavo trečiojo Gavėnios sekmadienio Evangelijoje girdimą šv. Jono pasakojimą apie garsų įvykį kai Jėzus išvarė iš Jeruzalės šventyklos prekiautojus gyvuliais ir pinigų keitėjus. (plg. Jn 2,13-25). Šis faktas, paminėtas visų Evangelistų, įvykęs artėjant Velykoms, padarė nemenką įspūdį tiek jį mačiusiai žmonių miniai, tiek ir Jėzaus mokiniams, - sakė Popiežius. Kaip suprasti šį Jėzaus poelgį? Visų pirma reikia pastebėti, kad jis nesusilaukė jokios viešosios tvarkos sargų reakcijos, nes visi jį suvokė kaip pranašišką veiksmą. Pranašai dažnai Dievo vardu smerkdavo piktnaudžiavimus ir kartais tai darydavo simboliniais gestais. Abejonių galėjo kelti tik autoritetas, tik teisė tai daryti. Štai kodėl žydai kreipėsi Jėzų: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti“; įrodyk, kad tu tikrai kalbi Dievo vardu.

Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, - kalbėjo popiežius Benediktas, - sulaukė taip pat politinės – revoliucinės interpretacijos, statančios Jėzų į tas pačias gretas su vadinamųjų „zelotų“, „uoliųjų“ judėjimu. Jie buvo „uolieji“ Dievo įstatymo vykdytojai, pasiruošę imtis net ir smurto. Jėzaus laikais buvo laukiama Mesijo, kuris išvaduotų Izraelį iš Romos valdžios. Bet Jėzaus nepateisino šitų lūkesčių ir dėl to kai kurie mokiniai jį paliko, o Judas Iskarijotas net išdavė. Iš tiesų nėra jokio pagrindo sakyti, kad Jėzus būtų galėjęs pritarti smurtui. Smurtas prieštarauja Dievo Karalystei; smurtas – tai antikristo įrankis. Smurtas niekada nepasitarnauja žmonijai, bet ją nužmogina.

Įsiklausykime į tą akimirką Jėzaus ištariamus žodžius: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“. Tai psalmės žodžiai, kuriais šaukiamasi pagalbos ypatingo pavojaus akimirkomis, kai priešai dega didžiausia neapykanta. Tokioje padėtyje Jėzaus atsidurs kančios metu. Uolumas dėl Tėvo ir jo namų Jėzų nuves iki pat kryžiaus: už savo uolumą jis asmeniškai sumokės; jis nereikalauja tarnauti Dievui smurtu. Ženklas, kurį Jėzus duoda kaip savo autoriteto įrodymą, yra mirtis ir priskėlimas. „Sugriaukite šitą šventovę, - sakė jis, - o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Šv. Jonas priduria, kad jis čia kalbėjo apie savo kūno šventovę. Velykomis Jėzus pradeda naują kultą, meilės kultą, ir naują šventyklą, kuri yra jis pats – prisikėlęs Kristus. Jo dėka kiekvienas tikintysis gali garbinti Tėvą tiesa ir dvasia (plg. Jn 4,23).

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas sekmadienio Vidudienio maldos proga sakytą kalbą, - Šventoji Dvasia pradėjo statyti šią naują šventyklą Mergelės Marijos įsčiose. Josios užtariami, melskimės, kad kiekvienas krikščionis taptų gyvu šio dvasinio pastato akmeniu. (Vatikano radijas)