Popiežiaus bendroji audiencija. Žodžiai ir tyla Jėzaus maldoje.

Trečiadienio bendroji audiencija pirmą kartą šiais metais vyko ne uždaroje patalpoje - audiencijų salėje, bet po atviru dangumi - šv. Petro aikštėje. Dalyvavo apie 10 tūkst. maldininkų iš viso pasaulio, tarp jų ir kelios dešimtys lietuvių. Tęsdamas katechezę apie Jėzaus maldą, Šventasis Tėvas šį kartą kalbėjo apie tylą, kuriai irgi priklauso labai svarbus vaidmuo Jėzaus maldoje, jo nuolatiniame ryšyje su Tėvu. Aukščiausią laipsnį Jėzaus tylos malda pasiekė kančios valandą, kur tyla buvo paskutinis Jėzaus žodis - „kryžiaus žodis“.

Kryžius ne tik mums parodo Jėzaus tylą kaip paskutinį jo žodį Tėvui, bet taip pat byloja, jog ir Dievas kalba tylėjimu. Jėzaus tyla ant kryžiaus padeda geriau suvokti ir besimeldžiančio žmogaus patirtį: išklausę ir priėmę Dievo Žodį, mes turime stoti akistaton su Dievo tylėjimu, kuriuo taipogi jis mums kalba. Dinamiškas žodžio ir tylos santykis Jėzaus maldoje ir visame jo žemiškajame gyvenime, pasiekęs savo aukštumas kančios valandą, būdingas ir mūsų maldai, - sakė Popiežius ir toliau savo kalboje aptarė dvi šios žodžio ir tylos dinamikos kryptis.

Pirmoji – tai Dievo Žodžio priėmimas. Norint Dievo Žodį išgirsti, reikalinga vidinė ir išorinė tyla. Tai pasiekti nepaprastai sunku dabartiniais laikais. Dabartinis metas nepalankus susikaupimui; kartais netgi atrodo, kad bijoma tylos, kad bandoma ją užpildyti tūkstančiais kasdien karštligiškai tariamų žodžių. Tuo tarpu didžioji Bažnyčios Tėvų tradicija mus moko, kad Kristaus slėpiniams reikalinga tyla ir kad tik tyloje Dievo Žodis gali mumyse apsigyventi. Šis principas, kad be tylos neįmanoma girdėti, galioja ir asmeninei maldai, ir liturgijai. Iš Evangelijų žinome, kad ir Jėzus, ypač lemtingų sprendimų akimirkomis, pasišalindavo nuo minios ir netgi nuo apaštalų, ir melsdavosi tyloje.

Esama taip pat ir kitokio ryšio, siejančio maldą su tyla. Ne tik mes tylime, norėdami išgirsti Dievo Žodį, bet dažnai mūsų maldoje susiduriame ir su Dievo tylėjimu, pasijuntame kone apleisti, ima atrodyti, kad Dievas mūsų negirdi. Tačiau šitoks Dievo tylėjimas, kaip ir Jėzaus maldos atveju, nereiškia, kad Dievas negirdi. Krikščionis žino, kad Viešpats yra su juo ir klauso jo maldos net ir skausmo ar vienatvės sutemose. Jėzus sako savo mokiniams ir kiekvienam iš mūsų, kad Dievas žino visus mūsų poreikius. „Melsdamiesi, - sako Jėzus, - nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6,7-8). Dievas mus labai gerai pažįsta ir mus myli. Šito mums turėtų būti gana.

Mums, kurie taip dažnai rūpinamės savo pasiekimais ir konkrečiais rezultatais, - kalbėjo Popiežius, - Jėzaus malda byloja, jog kartais reikia sustoti, pasišalinti iš kasdienio šurmulio, siekti Dievo artumo, tų esminių dalykų, be kurių neįmanomas tikras gyvenimas. Vieni gražiausių Jėzaus maldos momentų yra tie, kuomet matydamas žmonių ligas, bėdas ir sunkumus, jis kreipiasi į Tėvą, šitaip nurodydamas, kur reikia ieškoti vilties ir išsigelbėjimo. Tačiau pačią giliausią Jėzaus maldą matome kančios ir mirties valandą. Į Nukryžiuotojo Jėzaus „šauksmą įsilieja visi visų laikų nuodėmės ir mirties pavergtų žmonių sielvartai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas juos priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, juos išklauso, prikeldamas Sūnų. Taip išsipildo ir tampa išbaigta kūrimo ir išganymo Ekonomijoje išsiskleidusi malda“, - citavo Popiežius Katekizmą (2606) ir baigdamas katechezę ragino kiekvieną dieną mokytis maldos iš Jėzaus, iš jo sūniško bendravimo su Tėvu. (Vatikano radijas)