Antrasis Gavėnios sekmadienis

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

GELBSTINTIS GROŽIS

Gavėnios pradžioje Bažnyčia ragina mus drauge su Jėzumi pakilti ant Taboro kalno viršūnės. Ten Jėzus užsivedė ir tris savo apaštalus, kad jiems parodytų savo grožį ir antgamtinį spindesį.
Pirmą kartą apaštalai išvydo Jėzaus grožį, dar daugiau, jie, sužavėti reginio, atvėrė savo širdis ir Dievo šviesai…

Mes manome, kad labai gerai pažįstame Jėzų. Šia prasme esame tokie pat, kaip ir apaštalai, drauge su Juo tą lemtingą dieną užkopę ant Taboro kalno.

Jie taip pat pažinojo Jėzų, žinojo, koks Jis yra, dalyvavo, jam darant stebuklus, tačiau, atsidūrę kartu su Juo kalno viršūnėje, suvokė, kad nežino nieko.

Taip pat ir mes galime manyti, kad esame ištikimi Jėzaus mokiniai, kunigai ir vienuolės, tačiau iš tiesų apie Jį nežinome nieko, ir Jis kviečia mus kartu su Juo kopti aukštyn, kad pamatytume, suprastume, pajustume…

Morkus nesugeba aprašyti atsimainiusio Išganytojo grožio. Pasirodę ir besikalbantys su Juo Senojo Testamento pranašai aiškiai parodo, kad Jėzus yra siųstasis Mesijas. Palapinės, kurias sužavėtas ir išsigandęs Petras siūlo pastatyti ant kalno, primena žydų Palapinių šventę. Apaštalas naiviai tiki, kad jau atėjo pažadėtoji dangaus karalystė.

Iš tiesų taip nėra… Kai kurie Bažnyčios tėvai teigia, kad Jėzus savo mokinių akivaizdoje atsimainė todėl, kad sustiprintų juos ir pagelbėtų tinkamai atlaikyti išmėginimą ant kito kalno: Golgotos.

Negali būti Taboro be Golgotos ir Golgota neįsivaizduojama be Taboro. Nėra tikro grožio ir džiaugsmo, dėl kurio nereiktų pakelti vargo, tačiau drauge nėra tokio skausmo ir kančios, kurios gale nebūtų šviesos.

Su žmonėmis atsitinka labai įvairiai. Vieni, kaip Abraomas, apie kurio auką kalbama pirmajame Mišių skaitinyje, ar Evangelijos ištraukoje minimi apaštalai, pirmiausia išgyveno garbę ir groį, o vėliau turėjo pakelti skausmą. Kiti, kaip senelis Simeonas, visą savo gyvenimą neša kryžių, kad galiausiai išvystų Dievo grožį. Grožis ir kančia…

Iš tiesų tai ir yra mūsų Gavėnia: laukimas ir ilgesys. Tai pastangos atrasti Dievo pėdsakus savo gyvenime.

Viena yra tikra: jei neįžvelgsime Dievo grožio, ateinančio per kančią, niekuomet nepajėgsime pilnai Juo pasitikėti ir neįstengsime rasti širdies ramybės.

Neveltui savo pasakojimo pabaigoje evangelistas Morkus rašo: „Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų“.

Apsižvalgyti aplink save ir atskleisti savo akims Dievo grožį, reiškia: matyti savo gyvenime tik vieną Jėzų ir save kartu su Juo. Tai grožis, kuris atverčia mus ir gelbsti pasaulį.

Mūsų pasaulį, mūsų nelengvus laikus, mus pačius…