Pirmieji anglikonų ordinariato metai

Minint pirmuosius anglikonų Walsinghamo Dievo Motinos ordinariato gyvavimo metus, Romoje lankėsi apie 100 jo narių su savo ganytoju, monsinjoru Keith Newton, sudalyvavę ir Pelenų trečiadienio apeigose su popiežiumi Benediktu XVI.

Galima trumpai priminti, kad 2009 metų lapkričio 4 dieną buvo paskelbta daug ką nustebinusi popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė konstitucija „Anglicanorum coetibus“. Ja buvo atsiliepta į tuos pavienių anglikonų ar jų grupių prašymus, kuriais jie norėjo užmegzti pilną vienybę su Šventuoju Sostu, tuo pat metu išlaikant savo per šimtmečius susiformavusią anglikonišką tapatybę.

Konstitucija „Anglicanorum coetibus“ sudarė tokią galimybę per popiežiaus asmeniškų ordinariatų įsteigimą. Į juos įstoję tikintieji išlaiko visas tas doktrinines, kultūrines, sielovadines ir liturgines formas, kurios per šimtmečius susiformavo anglikoniškoje tradicijoje ir kurios yra suderinamos su katalikiško tikėjimo pamatais.

2011 metų sausio 15 dieną buvo įsteigtas pirmasis Walsinghamo Dievo Motinos ordinariatas, į kurį priimami formaciją užbaigę tikintieji, šiuo metu apie tūkstantį, keliasdešimt buvusių anglikonų kunigų ir keli vyskupai, tarp kurių ir monsinjoras Keith Newton, dabartinis ordinariato vadovas. Pagal konstitucija numatyta, kad norintys tęsti kunigišką tarnystę turi būti įšventinti į kunigus iš naujo pagal katalikų apeigas, tačiau jei yra vedę, nebus šventinami vyskupais. Tai galioja ir monsinjoro Newton, trijų vaikų tėvo, atveju, kuris nors vadovauja ordinariatui ir yra priimtas kaip lygiavertis narys į Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferenciją, vyskupu šventinamas nebus.

Lankydamasis Romoje monsinjoras Newton italų dienraščiui “La Stampa” pasakojo apie pirmuosius ordinariato gyvenimo metus.

Per juos, anot ganytojo, netrūko aibės problemų, kurios lydi kiekvieną naują iniciatyvą, naują darbą. Kaip tikriems naujakuriams pirmiausia reikėjo rasti naujas patalpas, finansinį pagrindą bendruomenės veikimui, seminaristų išlaikymui. Tačiau dabar viskas palengva stabilizuojasi, padedant Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijai, privatiems geradariams.

Kitas uždavinys – kunigų ir tikinčiųjų formacija, reikalinga aiškiam ir sąmoningam supratimui apie tai, ką reiškia būti kataliku. Kunigai, jau gavę anglikonišką teologinę formaciją, turi užbaigti intensyvią trijų mėnesių trukmės katalikišką programą, po kurios gauna katalikiškus kunigystės šventimus. Po to numatyta jų formaciją tęsti dar dvejus metus.

Kalbėdamas apie santykius su anglikonų Bažnyčia, jos ganytojais ir tikinčiaisiais, monsinjoras Newton pažymėjo, kad daugeliu atveju perėjimas į katalikų Bažnyčią vyko taikiai, su abipusiu sutarimu ir supratimu, išsaugant turėtus santykius. Bet tiesa ir tai, kad ne visi anglikonų ganytojai tai lengvai priėmė.

Nors stojimas į anglikonų ordinariatą, kaip ne kartą buvo pabrėžta, yra ne ekumenizmo, o asmeninio apsisprendimo ir atsivertimo dalykas, monsinjoras Newton svarstė, kad galbūt ilgo laiko periode, su Šventosios Dvasios pagalba, tai galės tapti patirtimi, padėsiančia ekumenizmui, tikros ir regimos vienybės užmezgimui, pripažįstant dovanų skirtingumą ir būtinybę jomis dalintis.

Paklaustas apie kunigų santuoką – anglikonų tradicijoje kunigams jau šimtmečiais leista tuoktis – monsinjoras Newton priminė, kad apaštalinėje konstitucijoje „Anglicanorum coetibus“ kunigų celibatas nurodytas kaip pagrindinė taisyklė, tačiau pridurta, kad tam tikrais atvejais gali būti teikiama išimtis, patvirtinta tiek ordinariato ganytojo, tiek Tikėjimo mokymo kongregacijos. Tokia išimtis nebus dažnai naudojama, tačiau pati galimybė įšventinti į kunigus vedusį vyrą išlieka. Apie tai turbūt dar vyks diskusijos. (Vatikano radijas)