Benediktas XVI: Gavėnia - dvasinio atsinaujinimo laikotarpis

Pelenų trečiadienį prasidėjo Gavėnios metas. Tai keturiasdešimties dienų laikotarpis, kuris baigsis su Velykų tridieniu, menančiu Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, įvykius, kurie yra krikščioniškojo tikėjimo slėpinio širdis. Tai priminė Šventasis Tėvas Benediktas XVI trečiadienio rytą Pauliaus VI salėje Vatikane priimdamas bendrosios audiencijos dalyvius.

Piligrimams iš viso pasaulio skaitytoje katechezėje popiežius kalbėjo apie Gavėnios reikšmę.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais tai buvo laikotarpis prieš Velykas, kai Jėzų Kristų išpažinusieji ir įtikėjusieji pradėdavo asmeninį pasirengimą Krikto sakramentui. Siekiantiesiems tapti krikščionimis, katechumenams, tai buvo atsivertimo ir maldos metas, kuomet jie palaipsniui priartėdavo prie gyvojo Dievo ir tikėjimo ištakų. Vėliau į šį dvasinio atsinaujinimo laikotarpį buvo pakviesti atgailaujantys krikštytieji ir visa tikinčiųjų bendruomenė, kad visi kartu galėtų vis labiau suderinti savo gyvenimą su Kristumi.

Visos bendruomenės dalyvavimas Gavėnios laikotarpio įvykiuose paryškino labai svarbią krikščioniško dvasingumo dimensiją, jog atpirkimas, įvykęs per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, yra skirtas ne kai kam, o visiems. Visi, Krikšto siekiantys katechumenai, susitaikyti siekiantys nuo Dievo ir tikinčiųjų bendruomenės atitolę krikštytieji, kaip ir Bažnyčios tikėjimo besilaikantys tikintieji žinojo, kad pasirengimo Velykoms metas yra atgailos ir vidinio atsinaujinimo laikotarpis. Tai metas primenantis, jog visas gyvenimas, visa istorija yra tarsi atsivertimo procesas, nuvedantis iki pat susitikimo su Viešpačiu laikų pabaigoje.

Gavėnios laikotarpiui skirtas keturiasdešimties dienų laikotarpis pagal biblinę tradiciją simboliškai apibrėžia aiškų dvasinį laikotarpį. Skaičius keturiasdešimt dažnai minimas tiek Senajame tiek Naujajame testamentuose kaip svarbiausių Dievo tautos tikėjimo patirčių išraiška. Tai nėra chronologiškai tikslus laiko skaičiavimas, o išreiškia laikotarpį skirtą laukimui, apsivalymui, grįžimui pas Viešpatį, supratimui, jog Dievas ištikimas savo pažadams.

Nojus su šeima ir gyvuliais praleido keturiasdešimt dienų ir naktų arkoje, Mozė keturiasdešimt dienų ir naktų laukė įsakymų Dievo akivaizdoje ant Sinajaus kalno, Dievo tautos klajonė iki Pažadėtosios žemės truko keturiasdešimt metų. Tiek pat tęsėsi taikos metas Teisėjų laikais, pranašui Elijui kopimas į Horebą, į kalną kur susitiko su Dievu, užtruko keturiasdešimt dienų, Ninėvės gyventojai atgailavo keturiasdešimt dienų prašydami Dievo atleidimo. Karalių Sauliaus, Dovydo ir Saliamono karaliavimas truko po keturiasdešimt metų. Taip pat Psalmėse menamas biblinis keturiasdešimt metų laikotarpis.

Naujajame Testamente Jėzus prieš viešosios veiklos pradžią pasitraukė į dykumą, kurioje prabuvo keturiasdešimt dienų, nieko nevalgydamas ir negerdamas. Jis maitinosi vien Dievo Žodžiu, kurį naudo kaip ginklą, kad nugalėtų velnią. Prisikėlęs iš numirusių jis keturiasdešimt dienų mokė savo mokiniams prieš įžengiant į Dangų ir atsiunčiant Šventąją Dvasią.

Dykumoje Jėzus ieškojo artumo su savo dangiškuoju Tėvu, tačiau tapo gundomas velnio, kuris jam siūlė kitokio pobūdžio mesianizmą, tolimą Dievo planams, nes pagrįstą galia, sėkme, valdžia, o ne pasiaukojimu ant Kryžiaus. Būtent tokia alternatyva: galios ir sėkmės mesianizmas vietoj aukojimosi ir artimo meilės.

Popiežius Benediktas XVI linkėjo per ateinančias keturiasdešimt dienų iki Velykų pasisemti naujos drąsos, kuri leistų kantriai ir su tikėjimu priimti visus sunkumus, nelaimes, išbandymus, vadovaujantis supratimo, kad Viešpats iš tamsumų leis sušvisti naujai dienai. Jei būsime ištikimi Jėzui ir seksime juo Kryžiaus keliu, šviesusis Dievo pasaulis, šviesos, tiesos ir džiaugsmo pasaulis, bus tarsi iš naujo padovanotas: tai bus Dievo sukurtas naujas rytas, - sakė Šventais Tėvas. (Vatikano radijas)