Pijus XI – sutarčių popiežius

Sekmadienį, vasario 12 dieną, minėtos popiežiaus Pijaus XI, vadovavusiam Bažnyčiai laikotarpyje tarp dviejų Pasaulinių karų, karūnavimo devyniasdešimtosios metinės. Iš šiaurės Italijos Desio miesto ir Milano arkivyskupijos kilęs Achille Ratti buvo išrinktas Apaštalo Petro įpėdiniu 1922 metų vasario 6 d., ir mirė trumpai prieš Antrąjį Pasaulinį karą 1939 vasario 10d.
Istorikai popiežių Pijų XI kartais vadina sutarčių popiežiumi todėl, kad su ne viena valstybe gebėjo sudaryti konkordatus ir išspręsti kartais labai sudėtingus istorinius nesutarimus. Bene žinomiausias konkordatas yra vadinamieji Laterano paktai, Šventojo Sosto ir Italijos sudaryti 1929 metais. Jais buvo užbaigtas vadinamasis “ginčas dėl Romos”, išsprendęs Italijos karalystės suverenumo klausimą buvusiose Popiežiaus valstybės teritorijose, įskaitant Romą, įkūręs nuo Italijos nepriklausomą Vatikano Miesto Valstybę 44 kvadratinių hektarų enklavoje pačiame Romos mieste ir sureguliavę Bažnyčios santykius Karalystėje. Laterano paktai leido ir tebeleidžia Popiežiui laisvai ir suvereniai, pagal savo teisę, vykdyti savo, kaip visuotinės Bažnyčios ganytojo, pareigas, palaikant tiesioginius ryšius su katalikų bendruomenėmis visame pasaulyje bei su visomis valstybėmis.
Pora metų prieš išrinkimą popiežiumi, 1920 metais, Pijus XI, kaip Apaštališkasis Vizitatorius Lietuvoje, atvyko į Lietuvos Respubliką du kartus. Pirmoje kelionėje lankėsi Vilniuje ir Kaune, antrojoje – tranzitinėje į Latviją – pravažiavo Vilnių ir Kaišiadoris. Jau pirmaisiais pontifikato metais popiežius Pijus XI pripažino Lietuvą, užmezgė diplomatinius santykius, 1926 m. įkūrė Lietuvos Bažnytinės provinciją, o po metų ratifikavo Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą. Lietuvos Bažnytinės provincijos ir konkordato reikalus tvarkyti Pijus XI pavedė pal. arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. (sk)