Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti
švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau
pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok!
Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus
nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose,
bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40-45)
MEILĖS PRISILIETIMAS
Kiekvienas
turime tokių patirčių arba patenkame į tokias situacijas, kuomet jaučiamės atskirti
nuo kitų, kai pasijuntame priskirti prie tokios grupės asmenų, apie kokią nebūtume
nė pagalvoję, kai jaučiamės išstumti už visuomenės rėmų. Panašiai jaučiamės, netekę
brangaus žmogaus, kai fizinis skausmas įsiveržia į mūsų gyvenimą, kai atrodo, kad
griūva visi mūsų turėti planai…
Tokiais atvejais atrodo, kad gyvenimas slenka
pro šalį, o žmonės mūsų šalinasi. Tada tenka spręsti sunkius klausimus: apie ką kalbėti?
Su kuo? Ar yra žmogus, norintis būti šalia kančios demono apsėstojo? Kartais, atsidūrus
panašioje situacijoje, žmogui pavyksta priartėti prie Dievo, tačiau tik kartais: kur
kas dažniau skausme ir vienatvėje tikėjimas silpsta. Apie tai galėtų papasakoti šio
sekmadienio Mišių Evangelijoje minimas raupsuotasis.
Raupsai buvo daugiau vargšų
liga, naikinanti, nepagydoma, sutepanti žmogų, pūdanti jį iš vidaus. Izraelitai, kaip
ir kitos praeities civilizacijos, gerai suprato, kokia sunki ši liga, ir rūpinosi,
kad raupsuotieji laikytųsi toliau nuo tankiai apgyventų vietovių, įsakydami, susitikus
kitą žmogų, jau iš tolo savo šauksmu įspėti apie tai, kad priešais jį eina raupsuotasis.
Negana
to, žydų visuomenėje raupsų ligą dar labiau sunkino mintis apie padarytas nuodėmes,
dėl kurių, pagal įsišaknijusią nuomonę, žmogų ištiko ši liga. Raupsai buvo laikomi
pačia siaubingiausia Dievo bausme. Raupsuotieji nesulaukdavo jokio gailestingumo,
niekas jais nesirūpindavo. Jie susidurdavo tik su kitų nepasitenkinimu ir pasibaisėjimu.
Tai liga, kuri pašalina žmogų iš gyvųjų tarpo, sielos vėžys…
Kaip tik todėl
trumpas šio sekmadienio Evangelijos pasakojimas yra tikras brangakmenis visiems nusivylusiems.
Raupsuotasis
pasitiki Jėzumi ir, vedamas tokių jausmų, tegul ir atsargiai, bei nusižeminęs prisiartina
prie Jo. Evangelijoje pagal Morkų tai vienintelis atvejis, kai pasakojama, kad ligonis
pas Jėzų ateina pats vienas. Verta pastebėti, kad jis neprašo pagydymo, o apvalymo.
Tai reiškia, kad raupsuotajam rūpėjo ne tiek pats pagijimas, kiek troškimas grįžti
į visuomenę. Panašiai būna ir su mumis: mus žlugdo ne tiek fizinis skausmas, kiek
vienatvė.
Jėzus, skirtingai negu kiti Jo tautiečiai, atjautė raupsuotąjį, pajuto
jo kančią ir palietė jį…
Anų laikų (o nėra ko slėpti: ir šiuolaikiniai) pamaldieji
visą tikrovę dalija į dvi grupes: šviesoje ir tyrume yra Dievas ir visi šaunūs tikintieji,
kuriems, aišku, priklauso ir jie patys. Kitoje pusėje yra tamsybės, nuodėmės, suteptis
ir visi kiti. Jiems nė į galvą neateitų, kad Dievas gali prisiliesti prie raupsuotojo.
Tačiau
kaip tik toks Dievo elgesys ir yra Geroji Naujiena, atsivertimas, į kurį esame kviečiami
mes visi, toji Dievo meilės beprotybė, prasidėjusi jau krikšto momentu, kai Dievo
Sūnus atsistojo į vieną eilę su nusidėjėliais. Dievas nebijo susipurvinti rankų. Jis
nėra į kambarį įsėlinanti tamsa, bet šviesa, trykštanti pro langą ir nušviečianti
nakties tamsybes. Švarusis paliečia nešvarųjį ir jį pagydo. Mes visi esame pagydyti
nuo bet kokios vienatvės, nuo bet kokios nuodėmės, nuo bet kokios sutepties.
Juk
mes irgi norime būti švarūs… (Mons. Adolfas Grušas)