Dievui pašvęsto gyvenimo diena Žemaičių Kalvarijoje
2012 m. vasario 2 d. Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje vyko ne tik Kristaus paaukojimo
šventykloje liturginė iškilmė, bet ir kasmėnesiniai Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai.
Ši atlaidų diena buvo skirta Šilutės dekanato tikintiesiems. Tradiciškai vasario 2
d. į Žemaičių Kalvarijos šventovę iš visų Telšių vyskupijoje įsikūrusių vienuolynų
ir vienuolinių namų atvyko seserys vienuolės ir broliai vienuoliai. Vasario 2 d. –
Grabnyčios yra pašvęstojo gyvenimo diena, kada meldžiamasi už vienuolius, vienuoles
ir naujus pašaukimus į vienuolinį luomą.
Šiemet Dievui pašvęstųjų dienoje
į iškilmes Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje atvyko seserys vienuolės iš Telšių vyskupijoje
įsikūrusių Eucharistinio Jėzaus seserų (Telšiuose), Švč. Širdies Pranciškonių Misionierių
(Kretingoje), Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų (Palangoje), Švč. M.
Marijos, Nepaliaujamos Pagalbos, šv. Pranciškaus seserų (Kretingoje), Švč. Nekaltosios
Mergelės Marijos seserų tarnaičių (Klaipėdoje, Pakutuvėnuose, Palangoje, Šilalėje),
Motinos Teresės (Kretingoje) kongregacijų. Į atlaidus atvyko ir broliai pranciškonas
bei konventualai iš Kretingos ir Klaipėdos. Pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms, kurias
aukojo: Telšių vyskupo generalvikaras prel. bažn. t. dr. Juozas Šiurys, Telšių vyskupo
V. Borisevičiaus kunigų seminarijos dvasios tėvas mons. jubil. doc. teol. dr. Vytautas
Steponas Brazdeikis, Telšių kunigų seminarijos vicerektorius kan. bažn. t. lic. Remigijus
Saunorius, Seminarijos prefektas kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas, kunigai vienuoliai,
Šilutės dekanato kunigai vadovavo ir pamokslą pasakė J. E. Telšių vyskupas J. Boruta
SJ. Šv. Mišių metu giedojo Švėkšnos parapijos choras. Dalyvavo Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus
kunigų seminarijos klierikai.
Šv. Mišių pradžioje Telšių ganytojas priminė
Kristaus paaukojimo šventės prasmę bei kilmę. Jis pabrėžė, jog ši šventė – džiugi,
pilna vilties ir šviesos šventė, todėl pagal nusistovėjusią senąją tradiciją per Kristaus
paaukojimo liturginę šventę šventinamos žvakės – Kristaus šviesos ir vilties ženklas.
Po įžanginio žodžio vyskupas pašventino į Šventovę atvykusių tikinčiųjų atsineštas
žvakes ir visi tikintieji, kunigai ir vienuoliai su degančiomis žvakėmis rankose dalyvavo
iškilmingoje procesijoje.
Pamokslo metu Telšių vyskupas J. Boruta SJ susirinkusiesiems
priminė, jog šie 2012-ji Lietuvos vyskupų paskelbti pal. arkivysk. J. Matulaičio MIC
metais. Vyskupas kalbėdamas priminė, jog ypač šiais metais svarbu nuolat žvelgti į
šią kilnią asmenybę, į jo gyvenimą ir nueitą kelią. Vyskupas kalbėdamas apie Palaimintąjį,
sakė, jog jis dar mokykloje mokydamasis siekė kuo daugiau įdėti triūso ir pastangų
siekiant šventumo ir duoti kuo daugiau naudos Bažnyčiai ir savo tautai. Sunki liga
ir įvairūs sunkumai, našlaičio dalia vis tik nesutrukdė siekti kilnių tikslų ir jis
tampa kunigu, vėliau, sunkiai sirgdamas, Friburgo universitete apgina daktarinę disertacija.
Dirba pastoracinį darbą, vėliau profesoriauja Kelcų kunigų seminarijoje. Dirba sunkiai
ir daug, aktyviai dalyvauja Petrapilio lietuvių veikloje, susirūpina socialiniu Bažnyčios
mokymu, jį plėtoja, juo, nežiūrint silpnos sveikatos, gyvena. Nepaisant neramių laikų
kun. Jurgis renkasi vienuolinio dvasingumo kelią Dievo ir žmonių tarnyboje. Toliau
Vilniaus vyskupas, apaštalinis vizitatorius Lietuvai. Lietuvos bažnytinės provincijos
kūrėjas. Jis pasiranka šūkį – blogį nugalėti gerumu. Kyla klausimas kodėl? Atsakymas
jo paties pateiktas toks: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo; dirbau per
dienas, o dažnai ir naktimis; visa širdimi buvau tam darbui atsidavęs. Teko man redaguoti
laikraštukas. Kai gydžiausi Ciechocinske, mano vardu leidinėjo jį pasaulinis žmogus,
redakcijos sekretorius; tilpo straipsniai nelabai tikę. Ir be to neprityrusiam teko
man suklysti. Man rodės, kad aš kažin kaip naudingą Bažnyčiai darbą dirbu. Kaip perkūnas
man trenkė, kai iš savon draugų, seminarijos profesorių, išgirdau, kad Arkivyskupo
Kurijoje tartasi mane suspenduoti ir prie jokių darbų neprileisti. Tarsi, kad žemė
būtų po manimi prasiskyrusi; netekau pamato po kojų. O teip rodos visa širdimi norėjau
Bažnyčiai patarnauti, ir štai Jos Vyresnybė rengėsi mane smerkti. Tasai smūgis tiesiog
teko man persirgti. Daugiau kaip savaitę išbuvau užsidaręs savo kambaryje. Išstojau
iš kunigų draugijos, kuriai įstatus buvau parašęs; išrodė, kad man įtartam nepritinka
lįsti į tarpą tobulesnių kunigų. Pasiryžau kuo greičiau bėgti iš Varšuvos bėgti kur
kitur, manydamas, kad nebegalima toliau darbuotis ten, kur esu įtartas, kur kažin
kaip, gal kreivai, į mano darbus žiūrės. Besergant ta liga, Dievas davė man suprast
šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės. Pradėjau
kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo
garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malium in bono“ (blogį nugalėk
gėriu, lot., Rom 12, 21).
Šis šūkis, gimęs tokiomis tragiškomis aplinkybėmis,
nušvietė jo visą tolesnį gyvenimą. Vyskupas baigdamas priminė, jog nevalia užmiršti
apie Dievo pašvęstą gyvenimą, kuris ir teikia tikrąją laimę. Tik tarnavimas bendram
gėriui, pasiaukojimas šviesiam idealui yra naujų pašaukimų garantas.
Po šv.
Mišių Bazilikos viduje buvo giedami Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnai, aplankant Kryžiaus
kelio stotis apmąstyti Kristaus kančia tikintiesiems bei vienuoliams pagelbėjo atskirose
stotyse sakomi pamokslai, o einančiuosius šiuo kryžiaus keliu kiekvienoje stotyje
Telšių Ganytojas laimino šv. Kryžiaus relikvija.
Po Kalnų Bazilikoje, seserys
vienuolės bei atvykusieji kunigai ir klierikai, rinkosi į Telšių vyskupo V. Borisevičiaus
kunigų seminarijos propedeutinį kursą Žemaičių Kalvarijoje pietums – agapei ir šiltam
pabendravimui.
Po visų iškilmių pašvęstojo gyvenimo atstovai skirstėsi į savo
namus bei savo aplinką, kur savo gyvenimu ir pasišventimu po gražios ir prasmingos
šventės, pabendravę vieni su kitais, pasidžiaugę savo bendražygiais grįžo it toliau
liudyti Kristų, tikrąjį Gyvenimą ir tikrąją Šviesą, pasauliui.