Antradienio rytą Šventojo Sosto Spaudos salėje surengtame susitikime su tarptautinės
žiniasklaidos atstovais Popiežiškosios „Cor unum“ tarybos pirmininkas kardinolas Robert
Sarah pristatė popiežiaus Benedikto XVI laišką, skelbiamą vasario 22 d. prasidėsiančios
Gavėnios proga. Tema šių metų Gavėniai Šventasis Tėvas pasiūlė šv. Pauliaus laiško
žydams žodžius: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“
(Žyd 10,24). Antradienį paskelbtame tekste popiežius Benediktas komentuoja šį apaštalo
Pauliaus raginimą.
Didysis artimo meilės įsakymas mus įpareigoja būti atsakingiems
už kitus žmones, kurie, kaip ir mes, yra Dievo kūriniai ir vaikai, - rašo Popiežius
ir pabrėžia, kad dalijimasis tuo pačiu žmogiškumu, o daugeliu atvejų – taip pat ir
tuo pačiu tikėjimu, turi mus skatinti matyti kitame žmoguje „kitą save patį“ (alter
ego), kurį Viešpats be galo myli. Jei šitaip broliškai žiūrėsime į kitą žmogų, mūsų
širdis savaime bus kupina solidarumo ir teisingumo, gailestingumo ir atjautos.
„Sergėti
brolį“ taip pat reiškia rūpintis ir dvasine jo gerove. Čia norėčiau, - rašo popiežius
Benediktas, - atkreipti dėmesį į šiandien dažnai užmirštamą krikščioniško gyvenimo
aspektą: į brolišką įspėjimą. Šiandien kalbant apie artimo meilę labai daug dėmesio
skiriama fizinei ir materialinei žmogaus gerovei, o atsakomybė už dvasinę gerovę nutylima.
Pirmųjų amžių Bažnyčioje taip nebuvo. Taip pat ir šiandien kiekviena brandi bendruomenė
turėtų rūpintis ne tik brolių materialiais poreikiais, bet ir sielų išganymu. Blogio
akivaizdoje tylėti negalima. Žinoma, krikščioniškas broliškas įspėjimas niekada neturi
reikšti smerkimo ar kaltinimo, bet visada turi vadovautis meile ir tikru rūpestingumu.
Viešpaties
mokiniai, su juo susivieniję Eucharistijoje, gyvena tokioje bendrystėje, kokia vienija
to paties kūno narius. O tai reiškia, - rašo popiežius Benediktas, - kad aš ir kitas
žmogus vienas nuo kito priklausome, kad nuo kito žmogaus gyvenimo ir išganymo, priklauso
mano gyvenimas ir išganymas. Visi esame tarpusavy susieti. Ir nuodėmės, ir meilės
darbai turi ir socialinę dimensiją. Bažnyčioje, mistiniame Kristaus kūne, visą laiką
matome šitokį abipusiškumą: bendruomenė nepaliaudama atgailauja ir meldžia atleidimo
už savo vaikų nuodėmes, bet kartu ji ir visą laiką džiaugiasi savo narių dorybėmis
ir artimo meilės liudijimu.
Šio laiško tema paimti apaštalo Pauliaus žodžiai
kartu yra raginimas pamąstyti apie visuotinį pašaukimą į šventumą, apie dvasinę pažangą,
apie troškimą siekti vis didesnių dalykų ir kaskart vaisingiau liudyti artimo meilę.
Deja, - pastebi Šventasis Tėvas, - mus visada lydi ir pagunda būti drugniems, gesinti
dvasią, neleisti į apyvartą talentų, kuriais buvome apdovanoti savo pačių ir kitų
žmonių labui. Kiekvienas turime mums skirtą misiją Bažnyčios gerovei ir savo pačių
išganymu; kiekvienas buvome apdovanoti visomis jai reikalingomis priemonėmis. Dvasinio
gyvenimo mokytojai mus įspėja, kad tikėjimo kelyje arba žengiama pirmyn, arba grįžtama
atgal.
Dabartinis pasaulis iš krikščionių laukia naujo meilės ir ištikimybės
Viešpačiui liudijimo. Dėl to,- rašo Popiežius, - visi tejaučia pareigą lenktyniauti
liudydami artimo meilę ir darydami gerus darbus. Ši pareiga tebūnie ypatingai aiškiai
suvokiama per Gavėnią, šiuo šventu ruošimosi Velykoms laiku.