Bruno Maggioni. Ne Dievui, o mums reikia priesakų

Kalbant apie Evangeliją, pirmųjų amžių krikščionių bendruomenes ir šiandieninę situaciją, „dažnai supykstu“, pasakoja Bruno Maggioni, vienas iš labiausiai žinomų Italijoje biblistų, knygoje-interviu, išleistoje šiomis dienomis sukankančio jo aštuoniasdešimtmečio proga.

„Mes per daug viską komplikuojame ir paskęstame detalėse, kai iš tiesų žmogų domina esminiai dalykai. Evangelija yra Evangelija ir skelbti ją šiandien reiškia pasakyti kažką prasminga. Evangelija nekalba apie internetą, tačiau apie žmogų, apie jo viltį, apie baimes ir nuogąstavimus, apie jo sugebėjimą mylėti ar pinigauti. Pirmieji krikščionys klausydavo Jėzaus patirties kulto metu ir ant to pastatydavo savo gyvenimą. Žmonės (šiandien) eina į bažnyčią sekmadienį ir turi girdėti pamokslą, kuris galiotų visai savaitei, o ne vien Mišių klausymo metu. Po jų žmogus neturi išeiti ir sakyti „o, įvykdžiau savo pareigą“, bet „girdėjau dalykus, kurie vertingi gyvenimui, vertinimui ir pasirinkimams“. Tai yra Evangelija ir jei kalbama apie ką kitką, tada nieko nebelieka“.

Kalbėdamas apie kunigo gyvenimą, Bruno Maggioni, pats einantis kunigystės keliu jau šeštą dešimtmetį, buvo įsitikinęs, kad nors problemų daug ir skirtingų, tačiau lemiamos, Evangelijos šviesoje, yra tos pačios. Ir kunigas joms turi būti dėmesingas, nes tik taip jo bus klausomasi. Kokia žmogaus prasmė? Kodėl jis egzistuoja? Ką reiškia gyventi ir mirti? Ką reiškia būti solidariu?

„Jei teikiu tiek daug svorio tikrai krikščioniškai moralei, tai todėl, esu įsitikinęs, kad Jėzus Kristus pasiūlė šį gyvenimo būdą tam, kad žmogus gerai gyventų. Ne todėl, kad Dievui to reikėtų. Kartais įsivaizduojame priesakus taip, tarsi jie būtų duodami kieno nors tam, kad jam būtų naudingiau, o tu kenti. Tai netiesa. Esu patenkintas gaudamas sveiko ir žmogiško gyvenimo pasiūlymą. Neišraskime nenaudingų dalykų“, - tvirtina Bruno Maggioni.

Komentuodamas dvasininkų ir pasauliečių atsakomybę, situaciją kai kunigai per daug visko prisiima ant savo pečių, o pasauliečiai nieko, biblisto manymu, kad nusižengia ir vieni, ir kiti.

„Yra kunigų, kurie nieko nedeleguoja, tik jie galvoja ir veikia, nes manosi esą vieninteliai kompetentingi. Sušaukiama parapijos taryba, tačiau klebonas jau žino išvadą, kai tuo tarpu svarbu yra klausytis kitų ir tikrinti savo tikrumus. Tačiau ir pasauliečiai turi stovėti už savo orumą. Pažinojau daug, kurie viskam iš eilės nepritardavo, siūlė savo kompetenciją, žinojo kas jiems patinka ir kas ne. Vargšas kunigas daro miriadą dalykų, kuria sielovadinius planus, žinias, tačiau nebeturi laiko pasikalbėti su žmonėmis, tikinčiais ir ne. Turime išmokti komunikuoti, nes kitaip prapulsime. Kunigas ar vyskupas turi vaikščioti gatvėmis, įlipti į traukinį ar autobusą, nes kitaip kaip sutiks žmones? Juos sutikti tik konferencijose yra per maža“. Kita vertus, anot kunigo, už kunigus klerikališkesni pasauliečiai taip pat nėra tie, kuriais reikia remtis...(rk)