Kristaus Paaukojimo iškilmė ir padėka Dievui už pašvęstąjį gyvenimą Kauno arkikatedroje
Vasario 2 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo švenčiama Viešpaties Paaukojimo šventykloje
iškilmė. Šią dieną dėkoti Dievui už malonę ir pašaukimą gyventi pašvęstąjį gyvenimą
į iškilmingas šv. Mišias susirinko gausus būrys arkivyskupijoje veikiančių pašvęstojo
gyvenimo institutų narių. Gerokai per šimtą seserų ir brolių vienuolių drauge su speigo
mieste nepabūgusiais tikinčiaisiais šventė Eucharistiją, ėjo procesiją su žvakėmis.
Jungtinis seserų choras giedojo pamaldose, o vėliau, joms pasibaigus, arkikatedros
skliautais kilo pašvęstųjų giesmė Dievo Motinai – iškilmingasis Akatistas.
Liturgijai
vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pavadino šią dieną ypač brangia
ir pakvietė Eucharistijoje melstis už pašvęstuosius ir naujus pašaukimus į vienuolinį
gyvenimą. Šv. Mišias koncelebravo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas ir kunigai
– penkių vyrų kongregacijų vienuoliai – jėzuitai, saleziečiai, kapucinai, marijonai
ir pranciškonai.
Homiliją sakęs arkivyskupas S. Tamkevičius iškėlė palaimintojo
Jurgio Matulaičio pavyzdį, primindamas, jog palaimintasis nesiekė bažnytinės karjeros,
tik norėjo visą gyvenimą iki galo paaukoti Dievo tarnystei.
„Grynai žmogiškai
žvelgiant, Dievas jaunajam Matulaičiui davė mažiau, nei kitiems. Buvo našlaitis, nepatiriantis
brolių meilės, nuo vaikystės kamuojamas sunkios ligos – kas sunkiau galėjo būti vaiko
gyvenime? Tačiau per šiuos išbandymus, kaip sako evangelistas Lukas evangelijoje,
„Dievo malonė buvo juo“. Kai sunku, dažnai nepastebime, kad Dievo malonė tuomet būna
arčiausiai mūsų“, – kalbėjo ganytojas.
Homilijoje atkreiptas dėmesys, jog vėliau
J. Matulaitis pasirinko ne kurią nors garsią vienuoliją, bet tą, kuri buvo bebaigianti
sunykti, nes caro valdžia nebeleido priimti naujų narių. Tai buvo marijonų kongregacija
– ją, pagelbėdamas paskutiniam jos vyresniajam, J. Matulaitis atgaivino bei atnaujino.
Ir vyskupo tarnystė okupuotame Vilniuje, pasak ganytojo, J. Matulaičiui buvo didelių
išbandymų metas ir tapo tikru prieštaravimų ženklu, apie kurį kalba Evangelija. Homilijoje
paminėtas ir šv. Jonas Bosko, įkūręs saleziečių kongregaciją ir daug dėmesio skyręs
jaunimo ugdymui.
„Ne vienų mūsų brolių ir seserų praeityje jau nuveikta daug
darbų. Ne vienai seseriai teko patirti skaudžių persekiojimų. O jaunosios seserys,
įsitraukusios į šiandieninės Bažnyčios veiklą, siekia būti šviesa šių laikų žmonėms“,
– sakė arkivyskupas, pakviesdamas ypač melstis už jaunimą, kad jis pažintų savo pašaukimą
ir atsilieptų, kai Dievas kviečia atlikti neeilinę užduoti būti jo liudytojais šiandien.
Atnašų
procesijoje arkivyskupijos seserys nešė žvakes, kurios buvo dovanojamos Švč. M. Marijos
Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijai, kad ji saugotų ir brangintų
savo steigėjo palaimintojo J. Matulaičio dvasinį palikimą. Seserys taip pat nešė korteles
su įrašytomis kunigų pavardėmis – taip jos Dievui aukojo savo įsipareigojimą visus
metus melstis už kurį nors arkivyskupijos kunigą.
Po pamaldų seserys ir broliai
vienuoliai dalyvavo agapėje arkivyskupijos kurijoje.