Trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI tęsė katechezę apie Jėzaus maldą ir šį kartą
kalbėjo apie Jėzaus maldą Getsemanėje, Alyvų sodelyje.
Po Paskutinės Vakarienės
„pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“, pasakoja evangelistas Morkus (14,26).
Pakeliui Jėzus perspėja mokinius apie artimą mirtį ir apie jų išblaškymą.
Ir
šią naktį Jėzus ruošiasi asmeniškai maldai. Tačiau šį kartą įvyksta kažkas naujo:
Jėzus nenori likti vienas. Evangelijos pasakoja, kad prieš tai Jėzus daug kartų eidavo
melstis vienas, į nuošalias vietas, ant kalno, atskirai nuo mokinių ir minios. O šį
kartą jis pakviečia Petrą, Jokūbą ir Joną būti šalia. Tai tie patys mokiniai, kuriuos
jis buvo pakvietęs ant Atsimainymo kalno (Mk 9,2-13).
Alyvų sode Jėzus meldžiasi
„vienas“ tuo požiūriu, kad jo, Viengimio Sūnaus santykis su Tėvu yra vienintelis,
unikalus. Niekas kitas neturi tokios tapatybės. Ir vis dėlto jis nori, kad mokiniai
būtų netoliese. Arti erdvėje, paremdami artėjančios mirties akivaizdoje. Bet ypač
arti maldoje tuo momentu, kai Jėzus iki galo ruošiasi išpildyti Tėvo valią ir kviečia
kiekvieną mokinį sekti jį Kryžiaus keliu.
„Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą
ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai
nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!““, tęsia savo pasakojimą Morkus.
Kreipdamasis
į šiuos tris, Jėzus dar kartą kalba Psalmių kalba. „Mano siela nuliūdusi“ yra žodžiai
iš 43 psalmės. „Mirtinai nuliūdusi“ – taip užsimenama apie Dievo pasiųstuosius Senajame
Testamente, kurių misija dažnai reiškė nepakeliamą persekiojimo, atmetimo, priešiškumo
patirtį.
Jėzaus žodžiai trims mokiniams, kurių nori arti maldos Getsemanėje
metu, rodo apie jo baimę ir sielvartą artėjant tai „Valandai“, apie giliausią vienišumą
tuo metu, kai Tėvo planas yra realizuojamas. Baimėje ir sielvarte Jėzus išgyvena visą
žmogaus siaubą mirties, blogio akivaizdoje.
Paprašęs mokinių budėti maldoje,
Jėzus paėjėjęs „truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima,
jį aplenktų toji valanda“. Jėzus parpuola veidu į žemę, taip išreikšdamas paklusnumą
ir pilną pasitikėjimą Tėvu. Šiandien toks gestas kartojamas per diakonų, kunigų ir
vyskupų šventimus, kad ir kūnišku būdu būtų išreikštas atsidavimas Dievui. Jėzus prašo
Tėvo, kad jį aplenktų toji valanda – ne vien dėl žmogaus baimės prieš mirtį, tačiau
ir dėl Dievo Sūnaus sukrėtimo, matant tą blogio masę, kurią turės prisiimti ir įveikti.
Brangūs draugai, taip pat ir mes maldoje turime būti pajėgūs prieš Dievą atnešti
visus savo vargus, kentėjimus kai kuriose situacijose, kai kuriomis dienomis ir kasdienį
įsipareigojimą jį sekti, būti krikščionimis, ir tą blogio svorį, kurį matome savyje
ir aplink save, kad jis mums duotų vilties, artumo, šviesos gyvenimo kelyje, - sakė
Šventasis Tėvas.
Jėzus toliau meldžiasi tokiais žodžiais „Aba, Tėve, tau viskas
įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip
tu...“. Čia, anot popiežiaus, yra trys reikšmingi akcentai. Pirma, Jėzus kreipiasi
į Tėvą „Aba“. Aramėjų kalboje šiuo žodžiu vaikas kreipiasi į tėvą, išreikšdamas savo
švelnumą, pasitikėjimą, meilumą. Antra, žodžiuose „tau viskas įmanoma“ yra sąmoningumas
apie Tėvo visagalybę, su kuriuo Jėzus dar kartą išreiškia savo žmogiškos valios dramą
priešais mirtį ir blogį – „atitolink šitą taurę“. Trečias akcentas yra lemiamas –
„tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“. Jėzaus žmogiška valia visiškai pritaria
dieviškai valiai ir tokiu būdu yra pilnai realizuojama. Taip Jėzus mums sako, kad
tik savo valią suderindama su dieviškąja, su pasitikėjimu pasakydama „taip“ Dievo
valiai žmogiška būtybė iš tikro pasiekia aukštybes ir laisvę, kai nuodėmės paveikti
Adomas ir Ieva manė, jog „ne“ Dievui yra laisvės viršūnė.
Kasdien, pasak Benedikto
XVI, turime kalbėti „Tėve mūsų“ maldą, kurioje prašome, kad Dievo valia būtų išpildyta
kaip danguje, taip ir žemėje. Prašome, kad ir „žemė“ taptų „dangumi“ – meilės, gėrio,
grožio vieta – ir kad mūsų valia tai atitiktų. Bet nėra lengva atsiduot Dievo valiai,
pasakyti Jėzaus „taip“, Marijos „taip“. Evangeliniai pasakojimai apie Getsemanę skausmingai
rodo, jog trys Jėzaus pasirinktieji mokiniai nebuvo pajėgūs budėti, dalintis maldoje
jo pritarimu Tėvui, buvo įveikti miego.
Brangūs draugai, prašykime Viešpaties
būti pajėgiais budėti su juo maldoje, sekti Dievo valią kiekvieną dieną, net jei kalbama
apie kryžių, gyventi vis arčiau Viešpaties ir į šią „žemę“ atnešti šiek tiek Dievo
„dangaus“, - baigdamas katechezę sakė Šventasis Tėvas. (rk)