Popiežiaus bendroji audiencija. „Kad visi būtų viena“

Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Šventasis Tėvas komentavo evangelisto Jono mums perteiktą (Jn 17,1-26) Kristaus – Aukščiausiojo kunigo maldą. Jėzus meldžia, kad visi jo mokiniai būtų viena. Šią maldą - „Ut unum sint“ – visos krikščioniškos bendruomenės kartojo per Maldos savaitę už krikščionių vienybę, kuri pasibaigė kaip tik šį trečiadienį.

Savo katechezėje popiežius Benediktas trumpai pristatė šios maldos istorinį kontekstą ir jos sąsajas su Senojo Testamento tradicija. Šitą Jėzaus maldą geriausiai suprantame ir matome nepaprastą turtingumą kai ją nagrinėjame Yom Kippur, judėjiškos permaldavimo šventės kontekste. Tą dieną aukščiausiasis kunigas meldžiasi pirmiausia už save, paskui už kunigiją, o galiausiai už visą tautą. Šios maldos tikslas – sutaikyti Izraelio tautą su Dievu, atnaujinti suvokimą, jog ji yra išrinktoji tauta, „šventa tauta“ tarp kitų tautų. Jėzaus malda, kurią perteikia Jonas savo evangelijos 17 skyriuje atkartoja šios Izraelio šventės struktūrą. Tą naktį, prieš pat savo auką, Jėzus kreipiasi į Tėvą. Jis yra kunigas ir auka. Jis meldžiasi už save, už apaštalus ir už visus visų laikų žmones, kurie Jį tikės, už visų laikų Bažnyčią.

Jėzaus malda prasideda prašymu pašlovinti jį patį: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17,5). Pašlovinimas, kurio Jėzus prašo – tai tapimas visiškai klusniu Tėvui, tai tikrasis sūniškas klusnumas.

Antrasis šios maldos momentas, - kalbėjo popiežius Benediktas, - tai malda už apaštalus, už tuos apie kuriuos Jėzus sako: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio“ (Jn 17,6). Maldos už mokinius centre yra jų „pašventinimas“. Jėzus sako Tėvui: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17,16-17). Klausimas: ką šiuo atveju reiškia „pašventinti“? Visų pirma reikia pažymėti, kad „Pašventintas“ arba „Šventas“ yra tik Dievas. Pašventinti reiškia asmenį arba daiktą atskirti nuo jo tikrovės ir atiduoti Dievui. O tai galima padaryti dviem aspektais: pirma, galima būti atskirtam nuo pirmykštės aplinkos, nuo įprasto asmeninio gyvenimo ir atiduotam Dievui; antra, atskyrimas nuo savo aplinkos ir atidavimas Dievui gali taip pat reikšti siuntimą, misijos suteikimą. Būti paaukotam Dievui reiškia nebepriklausyti sau pačiam. Pašventintasis yra tas, kuris, kaip Jėzus, yra atskirtas nuo pasaulio ir atiduotas Dievui, kad įvykdytų jam skirtą pašaukimą. Apaštalų atveju, tas pašaukimas – tai Jėzaus misijos tęsimas.

Trečiasis Jėzaus kunigiškosios maldos aktas,- tęsė Šventasis Tėvas, - kreipia žvilgsnius į ateitį, iki pat laikų pabaigos. Jėzaus kreipiasi į Tėvą, kad užtartų visus, kurie įtikės istorijoje vykdomos apaštalų misijos dėka. “Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17,20). Jėzus kunigiškoje maldoje už visus visų laikų mokinius svarbiausias yra prašymas, kad visi kas jį ateityje tikės gyventų vienybėje. Vienybė nėra pasaulio kūrinys. Ją gali suteikti tik Dievas; tik Tėvas per Sūnų ir Šventąją Dvasią. Jėzus meldžia, kad būtų suteikta dangaus dovana ir kad ji būtų realiai juntama žemėje. „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17,21). Krikščionių vienybė, viena vertus, yra tikinčiųjų širdyse gyvenanti slėpininga tikrovė, bet ji turi būti aiškiai regima ir istorijoje.

Galima sakyti, kad Jėzaus kunigiškoji malda įkūrė Bažnyčią. Kas gi kita yra Bažnyčia jei ne mokinių bendruomenė, kuri tikėdama Tėvo atsiųstąjį Jėzų, priima iš jo vienybę ir dalyvauja toje misijoje, kuria Jėzus veda pasaulį į išgelbėjimą ir Tėvo pažinimą? Tai ir yra tikrasis Bažnyčios apibrėžimas. Bažnyčia, yra gimusi iš Jėzaus maldos.