Kenterberio arkivyskupas. Ekumenizmo teologijos pagrindai ir temos

Maldos už krikščionių vienybę savaitė yra išskirtinė proga bendriems krikščionių susitikimams ir apmąstymui – kodėl reikia susitikti, kodėl reikia kartu melstis? Ką konkrečiai reiškia būti „vieningais“ – at tai geri kaimyniški santykiai, ar bendra teologija, ar institucinė vienybė?

Indėlį į šią diskusiją įnešė Kenterberio arkivyskupas Rowan Williams, anglikonų Komunijos primas. Anglikonai yra svarbūs katalikų ekumeniniai partneriai, neužmirštant ir istorinio nuopelno – anglikonai buvo vieni iš tų, kurie XX amžiaus pradžioje inicijavo ekumeninius susitikimus ir Maldos už krikščionių vienybę savaitę.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos penkiasdešimtmečiui skirtame susitikime anglikonų
arkivyskupas, taip pat žinomas teologas, apibendrino savo požiūrį apie krikščionių vienybę kaip teologinę sąvoką, apie iš šios sąvokos išplaukiančias praktines pasekmes, apie ekumeninei teologijai svarbias temas.

Kalbėdamas apie biblinius vienybės teologijos pamatus arkivyskupas Williams tvirtino, jog Naujasis Testamentas mums pateikia bent tris vienybės dimensijas. Šios dimensijos yra nuorodos į kai ką giliau, nei paprasta ekleziologija, jos paliečia žmonijos likimą pagal Dievo sumanymą.

Pirmoji vienybės dimensija yra krikščionių dalyvavimas Trejybės dieviškajame gyvenime. Naujasis Testamentas aiškiai kalba apie Jėzaus vienybę su Tėvu, su Šventąja Dvasia. Galima pasakyti, kad pamatinė vienybė yra Dievo gyvenimas. Ir tuo pat metu Evangelijose, Pauliaus ir kitų apaštalų laiškuose yra mokoma, kad tikintieji, per Šventosios Dvasios dovaną, yra įtraukiami į šį dievišką gyvenimą: krikščionys tampa Dievo įsūniais, jie kreipiasi į Dievą „Tėve“, jie turi mąstyti „kaip Kristus“, pats Jėzus mokiniams, kaip išsamiai aprašo evangelistas Jonas, savo atsisveikinimo kalbose žada, kad juos pasikvies ten, kur jis pats bus.

Su šia pirmąja dimensija yra susijusi antroji – joje mes abipusiškai pripažįstame iš Šventosios Dvasios gautas dovanas ir faktą, kad tos dovanos yra dėl bendrystės. Pripažįstame, kad ir kitas gyvena Kristuje. Iš čia brolių ir seserų meilė, meilė bendruomenei.

Šventosios Dvasios dovanos glaudžiai susijusios su Jėzaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo istorija, kurią liudija apaštalai. Čia trečioji vienybės dimensija – būti vienybėje su apaštalu liudijimu ir mokymu.

Vienybė Kristuje, vienybė su kitais, vienybė su apaštalų liudijimu, - apibendrindamas sakė anglikonų ganytojas, toliau apsvarstydamas kai kurias praktines pasekmes.

Pirmiausia, pasak jo, gyvenimo Kristuje, bendrystės su Trejybe regima išraiška yra Šventoji Eucharistija. Joje Kristus tampa mūsų gyvenimu ir per tai mes gyvename Kristuje. Eucharistijos vieta iš tiesų yra centrinė. Antras regimas vienybės ir bendrystės aspektas – mūsų elgesys tarpusavyje, mūsų buvimas vieniems dėl kitų. Trečia praktinė vienybės pasekmė – apaštalinės tradicijos ir jos liudijimo tęstinumas, perdavimas.

Pasak Kenterberio arkivyskupo, kalbant apie pirmą ir antrą pasekmes, apie sakramentinį gyvenimą ir tarnystę artimui, anglikonai ir katalikai pasiekė ženklų sutarimą. Daugiau problemų yra su trečiąja – nesutariama kokiu būdu apaštalų tradicijos perdavimas turi būti ir yra užtikrinamas. Šis klausimas vienodai rūpi ir protestantams, ortodoksams ar patiems katalikams: ką tiksliai reiškia būti vienybėje su apaštalų Petro ir Pauliaus sostu, kiek siekia vyskupo autoritetas?

Kartais kyla pagunda pasakyti, kad ši trečioji pasekmė ne tiek svarbi, kiek pirma ir antra, kad šventimų tarnysčių teologija gali būti apeita. Ir daug krikščioniškų bendruomenių apie tai nekalba. Tačiau jo nuomone, anot Kenterberio arkivyskupo, kalbėti reikia. Reikia diskutuoti apie tai, kodėl kai kurioms bendruomenėms teologiškai sunku pripažinti įšvęstas tarnystes, taip pat apie Romos sosto charizmą.

Galbūt kitiems kiti dalykai atrodo svarbiau, tačiau jo nuomone, tvirtino arkivyskupas Williams, ateities ekumeninė teologija turėtų skirti itin daug dėmesio dvejoms temoms. Pirmiausia eucharistinei teologijai. Yra daug naujų krikščioniškų bendruomenių, kurioms Eucharistija nėra centrinė, kai kuriais atvejais ir istorinėse, taip pat ir anglikonų tarpe, Eucharistija tampa antraplanė. Antra, kartojo anglikonų primas, reikia apsvarstyti kokia yra apaštalo Petro tarnystė visos apaštalinės tradicijos viduje, neapsiribojant šios tarnystės kultūrinėmis formomis. (rk)