Antrasis eilinis sekmadienis

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1,35-42)

YPATINGAS EILINIS LAIKAS, Mons. Adolfas Grušas

Žinau, žiūrint iš liturginės pusės, šiandien yra jau eilinio laiko sekmadienis… Vis dėlto taip norėtųsi, kad mes to laiko nevadintume „eiliniu“. Ar tikrai tas laikas, kuriame kartu su mumis amžinai gyvena Dievas, yra eilinis? Ar laikas, kuris mums tampa susitikimo su Dievu, mūsų pačių tapatybės ir pasiuntinybės suvokimo metu, yra eilinis? Kas „eilinio“ yra tame laike, prasidedančiame pirmųjų mokinių pašaukimu ir kviečiančiame mus visus susimąstyti apie savo pašaukimą?! Tai pašaukimas, skirtas visiems, o ne vien kunigams ir vienuolėms. Mes visi esame šaukiame patirti Dievo artumą, Jį pažinti ir eiti į susitikimą su Juo.

Jonas ir Andriejus Dievą susitiko ne šventykloje, o dykumoje. Jie buvo Jono Krikštytojo sekėjai, atsisakę visko, kad galėtų būti šalia jo. Jųdviejų odą taip, kaip ir Jono Krikštytojo, buvo nugairinę dykumos saulė ir vėjas… Kuomet Jonas Krikštytojas pamatė praeinantį Jėzų, jis stabtelėjo ir savo ištikimiems mokiniams parodė Viešpatį, einantį kartu su nusidėjėlių minia. Jonas Krikštytojas žinojo, kad jo laikas jau pasibaigė, todėl būsimiesiems apaštalams nurodė, kuo jie privalo sekti ateityje.

Jonas vadina Jėzų Dievo Avinėliu, primindamas avinėlį, kuris būdavo aukojamas per Velykas, avinėlį, paaukojamą už visą tautą permaldavimo dieną, avinėlį, kuris buvo paaukotas vietoje Izaoko, avinėlį, vedamą aukai, apie kurį kalbėjo pranašas Izaijas. Galbūt Krikštytojas įžvelgė Nazarietyje taip pat ir kančios šešėlį bei ryžtą atiduoti save už visus. Aišku tiktai, kad evangelistas Jonas tai suvokė ir tai užrašė Evangelijoje.

Iš tiesų nuostabu turėti tokį vadovą, kuris parodo vienintelį Mokytoją, kuris moka pasitraukti į šalį, kad tik mokiniai ateitų pas tikrąjį Ganytoją!… „Ko ieškote?“ – tai pirmieji evangelisto Jono užrašyti Jėzaus žodžiai. Išganytojas neieško mokinių, nemėgina jų suvilioti ar pasveikinti juos su jų pasirinkimu. Jis paprasčiausiai klausia, kodėl jie pasirinko Jį. Dievas nepageidauja viskuo nepatenkintų, susiraukusių mokinių, apsileidusių krikščionių, vien tik iš įpročio praktikuojančių katalikų. Jis nori sąmoningumo. Mūsų Dievas kviečia sekti Jį, tačiau nori, kad elgtumės, kaip sąmoningi, suaugę žmonės.

Tikėjimas niekada negali būti patogia priebėga tiems, kurie mėgina pabėgti nuo blogo pasaulio, užuolaida, už kurios galime paslėpti savo menkumą. Dievas laukia tikrų ir laisvų žmonių…

Jėzaus žodžiai apstulbino mokinius… Užduotas klausimas buvo pernelyg tiesus ir rimtas, kad būtų buvę galima jį nuleisti tylomis. Ko jiedu ieško?… Kol kas to nežino nė jie patys, todėl karštligiškai mąsto, ką atsakyti Mokytojui, ir iš jų lūpų išsiveržia žodžiai: „Kur gyveni?“ Kaip ir apaštalai, mes taip pat norime, prieš patikėdami, pirmiausia užsitikrinti bent kažkokias sąlygas… Gerai pagalvojus, turėtume pripažinti, kad, prieš pasakydami Viešpačiui galutinį „taip“, daug kartų tarėme „jeigu“ ir „tačiau“… Tačiau Jėzus tiek savo apaštalams, tiek mums, šių dienų krikščionims, atsako taip pat: „Ateikite ir pamatysite“.

Tikėjimas iš tiesų nėra tai, ką „darome“ ar ką „suprantame“, bet tai, ką „pažįstame“. Mes pirmiausiai esame kviečiami pamatyti, kad vėliau galėtume tapti Jėzaus sekėjais. Apaštalai taip ir padarė: jie nuėjo su Jėzumi, pamatė, kur Jis gyvena ir liko su Juo. Pajutę Jėzaus pasitikėjimą, jie priėmė tą dieviškos Širdies šaukimą ir leidosi patraukiami Dievo meilės.

Labai įdomus Evangelijoje randamas Jono pastebėjimas: „Buvo maždaug dešimta valanda“. Toji diena, ta akimirka mylimiausiam Jėzaus mokiniui buvo labai svarbi, nes reiškė naujo gyvenimo pradžią. Kada Jonas rašė Evangeliją, nuo pašaukimo momento buvo praėję bene šešiasdešimt metų, o jis prisiminė netgi valandą, kada Jonui ir Andriejui viskas pasikeitė. Ta akimirka jiems tapo naujo Sutvėrimo pradžia.

Mes irgi esame šaukiame patirti Dievo artumą. Todėl mums skirtas laikas tikrai nėra „eilinis“…