Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1-12)

IEŠKOTOJAI

Iš Rytų atvykę išminčiai bei jų keistokos dovanos į visą Kalėdų šventės laikotarpį įneša tam tikros egzotikos ir žavesio, tačiau reikia saugotis, kad Viešpaties Apsireiškimo iškilmės nesumenkintume iki pamaldžios pasakaitės lygio. Evangelisto Mato pasakojimas apie trijų išminčių apsilankymą visų pirma yra teologinė santrauka, tikėjimo žinia, drauge atspindinti ir to meto realijas. Biblijos žinovai iš karto pastebi šiame tekste esančias aliuzijas ir nuorodas.

Mato mintis yra aiški: jis, žydas, rašo Evangeliją žydams krikščionims, trokšdamas praplėsti jų akiratį, paaiškinti, kad Mesijas atėjo ir buvo laukiamas visų tautų ir būtų klaidinga įsivaizduoti Jį tik kaip Izraelio gelbėtoją.

Kaip ir kiekviena maža bendruomenė, apsupta agresyvių kaimynų ir priversta ieškoti išgyvenimo būdų, žydų tauta labai ilgai buvo užsisklendusi vien tik savyje, alergiškai reaguodama į visus svetimtaučius. Taip izraelitai neteko savo, kaip išrinktosios tautos, savimonės, pamiršo, kad jie buvo pašaukti atskleisti Abraomui apreikštą slėpiningą Dievo veidą visoms tautoms.

Kaip nebūtų keista, pirmieji Mesiją pasveikino, tiesa, izraelitai, tačiau tai buvo paprasti vargšai žmonės: Marija, Juozapas ir Betliejaus piemenys. Mesijo nepriėmė galingoji sadukiejų partija, Jis nerūpėjo nei vyriausiajam kunigui, nei pamaldiesiems fariziejams.

Kaip nebūtų keista, Dievo veidą įžvelgė ir atpažino svetimšaliai, atstumtieji, „netikėliai“… Dievas nori apsireikšti visiems, nori pasiekti kiekvieną žmogų, visas tautas. Evangelistas šiuo atžvilgiu yra labai tiesmukiškas: Jėzus atėjo į pasaulį, kad Jį pripažintų visos tautos, kurioms šiame pasakojime atstovauja Rytų išminčiai. Tai buvo Rytų astrologai, veikiausiai, pakankamai turtingi, nes galėjo sau leisti ilgą kelionę, siekiant atsiliepti į netikėtą kosminį reiškinį. Teorija, kurios jie laikėsi, galėtų būti nusakyta labai paprastai: bet koks įvykis dangaus skliaute atitinka įvykį žemėje, tad netikėtos žvaigždės pasirodymas gali būti siejamas tik su naujo karaliaus gimimu.

Pirmiausiai jų kelias nukrypo į kaimyninę Palestiną, kur išminčiai susitiko karalių - marionetę Erodą, cinišką valdovą, kuris, besąlygiškai paklusdamas romėnams buvo nenusakomai žiaurus savo pavaldiniams, kurdamas savo mažą imperiją. Išgirdęs iš išminčių žinią apie gimusį karalių, Erodas sukrunta ir, staiga tapęs labai pamaldžiu, kreipiasi į Raštų aiškintojus, kad šie Šventajame Rašte surastų žinių apie galimą Mesijo gimimą.

Raštų aiškintojai duoda labai aiškų atsakymą: Mesijas turi būti kilęs iš Dovydo namų, todėl Jo gimimo vieta būtų Betliejus, nedidelis miestelis už keleto kilometrų į pietus nuo Jeruzalės. Ši žinia galėjo sukelti išminčiams nusivylimą, nes reiškė, kad karaliaus, kurio jie ieško, nėra, tačiau jie vėl išvydo danguje žvaigždę ir su džiugia nuojauta leidosi į Betliejų. Ten jie rado gimusį Kūdikį, kurį pagarbino ir atidavė savo dovanas.

Išminčiai nėra tikratikiai žydai, tačiau jie ieško tiesos, trokšta atsakymo ir todėl seka paskui žvaigždę. Jie sąžiningi ir atviri visoms idėjoms. Iš tiesų jiems Šventojo Rašto žodžiai buvo nesuprantami ir svetimi, tačiau jie nepaliovė ieškoję ir galiausiai atrado Dievą. Jie yra daugelio žmonių – vyrų ir moterų – norinčių rasti Dievą ir Jo ieškančių mene, filosofijoje, gyvenimo išmintyje, paveikslas. Svarbiausia, kad jie galų gale randa Dievą. Nuoširdus Dievo ieškojimas mus visada atveda prie prakartėlės, kur Dievas parodo mums švelnų kūdikio veidą.

Mesijo niekuomet neras Erodas, aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai… Erodas laiko Dievą savo konkurentu, netgi priešininku, bijosi, kad Dievas užims jo vietą. Pasaulyje tokių erodų yra labai daug, manančių, kad Dievas pavydi žmogui laimės, o krikščionybė reiškia žmogiško džiaugsmo mirtį. Kiek kitaip elgiasi šiuolaikiniai Raštų aiškintojai, kurie moka tikėjimo tiesas, kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, meldžiasi ir lanko maldos grupeles. Jie sako, kad apie Dievą žino viską… Tačiau jie bijo kelionės pas Dievą, todėl gal ir suvokia Jį protu, tačiau niekaip neįstengia Jo pamilti širdimi.

Gal mes būsime išminčių pasekėjai, atvėrę širdį Dievo meilei?…

(Mons. Adolfas Grušas)