Hošimino arkivyskupas apie katalikų situaciją Vietname

Hošimino, didžiausio Vietnamo miesto, arkivyskupas kardinolas Jonas Krikštytojas Pham Minh Man atsakė į kelis Azijos katalikų žinių agentūros „Ucanews“ klausimus apie katalikų Bažnyčios situaciją Vietname, kurį iki šiol, nuo 1975 metų, valdo vienintelė komunistų partija.

Kalbant apie religijos laisvę ir žiūrint į teisės pusę, žmogaus teisės yra dalis Vietnamo juridinės sistemos. Tačiau jos griežtai kontroliuojamos ir ribojamos. Praktikoje labai daug kas priklauso nuo to, kaip tas teises supranta tie, kurie jas turi taikyti: yra regioninių skirtumų. Tačiau jei lyginti dabartį su padėtimi prieš pora dešimtmečių, tai galima konstatuoti, kad religijos laisvė yra didesnė.

Pasak Hošimino arkivyskupo, Vietnamas yra patekęs į tam tikrą socialinį prieštaravimą. Viena vertus, tai vis dar vienpartinė socialistinė šalis, monopolizavusi žemės nuosavybę, švietimo ir medicinos sektorių. Tai priklauso valstybei, o piliečiams suteikta teisė tuo naudotis. Kita vertus, valstybė remia rinkos ekonomiką, kurią kuria pavieniai piliečiai ir kurios vaisiai atitenka valstybei. Tokia dviguba orientacija yra socialinių konfliktų šaltinis.

Religinės bendruomenės taip pat atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Joms leidžiama statyti kulto namus, tačiau žemė po jais yra „tautos“, todėl yra valdoma valstybės. Dėl valstybinio švietimo ir medicinos monopolio religinės bendruomenės negali steigti mokyklų, ligoninių, vaikų darželių, našlaičių, neįgaliųjų ar senelių namų. Vietnamo katalikų vyskupų konferencija, anot ganytojo, yra pasiūliusi peržiūrėti dabartinę tvarką ir pilnai pripažinti privačios nuosavybės teisę. Apie tai yra prabilę ir Vietnamo visuomenės veikėjai, intelektualai ar patys komunistų partijos kadrai.

Kita vertus, - pridūrė kardinolas Pham Minh Man, - kai kuriuose regionuose steigiant katalikiškas organizacijas ar judėjimus jau nebereikia, kaip anksčiau, gauti įtarios valdžios rašytinį leidimą.

Ganytojas nesutiko su priekaištu, jog Vietnamo vyskupai per daug pataikauja komunistiniam režimui. Ypač internete galima paskaityti tokių vertinimų ir didesnio kategoriškumo iš vyskupų reikalavimo. Vis dėlto, anot kardinolo, iš savo paties asmeninės patirties ir kalbų su tikinčiaisiais jis daro išvadą, kad tai nėra daugumos vietnamiečių tikinčiųjų nuostata. Kita vertus, netiesa, kad ganytojai tyli ir užmerkia prieš viską akis: jis pats yra daug kartų viešai prabilęs apie įvairias negeroves. Vyskupai, gerai suprasdami, kad jų pagrindinis uždavinys yra skelbti gelbstinčią Jėzaus Kristaus Evangeliją, Šviesos ir Gyvenimo Evangeliją, nenori pataikauti valdžiai, tačiau per dialogą, Evangelijos tiesos šviesoje, teikti pasiūlymus.

Paliekant šių politinių ir socialinių mazgų temas, Hošimino arkivyskupas pasidžiaugė, kad vietnamiečių katalikų bendruomenė yra gyva. Vien jo arkivyskupijoje šiuo metu apie 250 jaunų vaikinų ruošiasi stojimui į seminariją, kunigystės keliui. Krikščionybė vis labiau tampa Vietnamo savastimi. Palengva tirpsta ir nyksta per Vietnamo karo propagandos įtvirtintos klišės, kurios krikščionybę, katalikų Bažnyčią, vertino kaip amerikiečių okupantų sąjungininkę. 2010-2011 metai buvo didelių susitikimų ir apmąstymų metai, kuriuose dalyvavo visi, ganytojai ir tikintieji. Pagrindinis šių mainų tikslas buvo nustatyti ateities gaires, kad Bažnyčia iš tikro būtų „tikinčiųjų bendruomenė“, nes struktūros ir institucijos be tikėjimo mažai ką reikš. (rk)