Benediktas XVI. Pažado žvaigždė

Epifanija, Viešpaties Apsireiškimo šventė yra šviesos šventė. „Kelkis, (Jeruzale) nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito“ – šiais pranašo Izaijo žodžiais Bažnyčia aprašo šios šventės turinį, - pradėdamas Trijų Karalių iškilmės šventąsias Mišias kalbėjo Benediktas XVI. - Taip, atėjo į pasaulį tas, kuris yra tikra Šviesa, kuris žmonėms teikia šviesą. Jis duoda jiems galią tapti Dievo vaikais. Trijų Išminčių iš Rytų kelias liturgijoje yra tik pradžia didžios procesijos, kuri tęsiasi per visą istoriją. Šiais žmonėmis prasidėjo žmonijos piligrimystė link Jėzaus Kristaus, link tvartelyje gimusio Dievo, mirusio ant kryžiaus, prisikėlusio ir likusio su mumis per visas dienas, iki pat pasaulio pabaigos. Bažnyčia skaito Evangelijos pagal Matą pasakojimą kartu su Izaijo pranašyste. Patys pirmieji atėjo piemenys – paprastos sielos, kurios budėjo netoli kūdikio tapusio Dievo ir galėjo jį atpažinti kaip Viešpatį. Tačiau atėjo taip pat šio pasaulio išmintingieji. Atėjo dideli ir maži, karaliai ir vergai, visų kultūrų ir tautų žmonės. Žmonės iš Rytų buvo pirmieji.

Šv. Mišių metu popiežius vyskupais konsekravo du apaštalinius nuncijus. Tad savo homilijoje Šventasis Tėvas klausė – ką apie vyskupo tarnystę mums gali pasakyti pasakojimas apie tris išminčius?

Kokie žmonės buvo šie išminčiai? Ekspertai mums sako, kad jie priklausė didelei astronomijos tradicijai, kurį amžiams bėgant buvo išvystyta Mesopotamijoje. Tačiau šios informacijos nepakanka. Juk astronomų senojoje Babilonijoje turbūt buvo daug, bet tik keletas leidosi į kelią ir sekė paskui pažado žvaigždę, kuri rodė kelią pas Karalių ir Išgelbėtoją. Jie buvo, jei galima taip pasakyti, mokslo žmonės, ir ne tik ta prasme, kad norėjo daug žinoti. Jie norėjo suprasti kas svarbu būnant žmonėmis. Galbūt buvo girdėję pagonio pranašo Balaamo pranašystę, jog „žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio (Sk 24,17)“. Jie įsigilino į šį pažadą. Buvo neramios širdies žmonės ir nesitenkino tuo, kas regima ir įprasta. Jie ieškojo pažado, ieškojo Dievo. Buvo budrūs, galintys suvokti Dievo ženklus, palėptą kalbą. Tuo pat metu buvo drąsūs ir nuolankūs: galime įsivaizduoti, kad išgirdo pašaipų, kai leidosi į nelengvą kelią link Judėjų Karaliaus. Vis tik jiems nebuvo svarbu tai, ką apie juos galvoja ir kalba kiti, kad ir įtakingi bei protingi žmonės. Jiems buvo svarbi pati tiesa, o ne žmonių nuomonės. Dėlto pakilo į ilgą ir sunkų kelią. Jų nuolanki drąsa leido jiems nusilenkti prieš neturtingų žmonių kūdikį ir atpažinti jame pažadėtąjį Karalių, kurio paieškos buvo jų išorinio ir vidinio kelio tikslas.

Brangūs draugai, kaip neįžvelgti visame tame kai kurių esminių vyskupo tarnystės bruožų, - sakė Benediktas XVI. – Vyskupas turi būti neramios širdies žmogus, kuris nesitenkina įprastais šio pasaulio dalykais, tačiau seka savo širdies neramumu, kuris jį stumia vis labiau vidujai artintis prie Dievo, vis labiau Jį pažinti ir mylėti. Vyskupas turi būti budrios širdies žmogus, kuris atpažįsta paslėptą Dievo kalbą. Vyskupas turi būti nuolankios drąsos žmogus, paklūstantis ne vyraujančiom nuomonėm, tačiau Dievo tiesos kriterijui. Vyskupas turi sugebėti eiti pirmas ir rodyti kelią, sekdamas paskui tą, kuris yra už visus pirmesnis, tikrasis Ganytojas ir pažado žvaigždė – Jėzus Kristus. Ir turi būti nuolankus, kad galėtų nusilenkti prieš Dievą, kuris tapo toks konkretus ir toks paprastas, kad mūsų paika puikybė prieštarauja ir nenori matyti tokio artimo ir mažo Dievo.

Nerami širdis, - tęsė savo homiliją popiežius, - nepasitenkina niekuo mažiau nei Dievas ir tokiu būdu tampa širdimi, kuri myli. Mūsų širdies nerimas Dievo atžvilgiu išlieka ir šiandien, kai galingais „narkotikais“ bandoma žmogų išlaisvinti iš šio nerimo. Tačiau ne tik žmonės yra neramūs. Taip pat ir Dievo širdis yra nerami. Dievas laukia ir ieško mūsų. Dėlto Jis pradėjo eiti link mūsų – link Betliejaus, link Kalvarijos, link Jeruzalės ir Galilėjos, link pasaulio pakraščių. Dievas ieško žmonių, kurie, su Dievo ieškančią širdimi, leistųsi būti paliečiami ir Dievo ieškojimo. Tai yra Apaštalų ir jų įpėdinių uždavinys: priimti Dievo nerimą žmonių atžvilgiu ir nešti žmonės Dievą.

Išminčiai sekė žvaigžde. Spėliojama kas tai galėjo būti – planetų persidengimas, akinantis supernovos sprogimas, kometa. Bet kol šios diskusijos tęsiamos, mums, anot Šventojo Tėvo, Šventojo Rašto šviesoje, supernova, didžioji žvaigždė yra pats Kristus. Jis yra tarsi Dievo meilės sprogimas, apšvietęs pasaulį. Ir galima pasakyti, kad tie trys išminčiai, vėliau šventieji, visi tie, kuriuose santykis su Dievu taip pat išprovokavo meilės sprogimą, taip pat tapo dangaus skliaute šviečiančiomis žvaigždėmis, padedančiomis nepaklysti kelyje. Popiežius palinkėjo naujiesiems vyskupams tapti tokiomis pat Dievo žvaigždėmis, kurios rodytų žmonėms kelią link tikrosios Šviesos, link Kristaus. (rk)