Popiežiaus žinia 2012 metų Pasaulinei ligonių dienai

Vasario 11 dieną, per Lurdo Palaimintosios Mergelės liturginį paminėjimą, visa katalikų Bažnyčia yra kviečiama paminėti Pasaulinę ligonių dieną. Šiai dienai taip pat skelbiama popiežiaus žinia su trumpu apmąstymu.

Šių metų Pasaulinės ligonio dienos laiške Benediktas XVI, kreipdamasis ypač į ligonius, perduodamas jiems savo ir visos Bažnyčios padrąsinimą bei artumą, dėkodamas visiems dirbantiems dėl ligonių, apmąsto „gydymo sakramentus“ – Atgailos ir Susitaikymo sakramentą bei Ligonių patepimo sakramentą, kurie abu natūraliai išsipildo eucharistinėje Komunijoje.

„Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave (Lk 19,17)“ – šie žodžiai iš Evangelijos pagal Luką, iš epizodo apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, parinkti kaip Žinios pasaulinei ligonio dienai antraštė, pasak Šventojo Tėvo, mus padeda suprasti apie tikėjimo svarbą tiems, kurie sirgdami ir kentėdami artinasi prie Viešpaties. Susitikdami su Juo jie iš tikro gali patirti, kad tas, kuris tiki niekad nėra vienas. Dievas nepalieka mūsų kančiose, tačiau yra arti, padeda jas pakelti ir nori gydyti širdies gilumoje.

Pagydyto raupsuotojo tikėjimas, su kuriuo jis, pilnas nuostabos ir džiaugsmo, priešingai nei kiti, sugrįžta pas Jėzų padėkoti, leidžia įžvelgti, jog atgauta sveikata ženklina kažką daugiau už fizinį išgijimą, ženklina išgelbėjimą, kurį Dievas teikia per Kristų – „tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Fizinis išgijimas, išraiška gilesnio išgelbėjimo, parodo kokią svarbą žmogus, savo dvasios ir kūno visumoje, turi Viešpačiui.

Kiekvienas sakramentas išreiškia Dievo artumą. Bažnyčios pagrindinis uždavinys yra Dievo Karalystės skelbimas, tačiau, pabrėžia popiežius, šis skelbimas taip pat turi būti gijimo procesas. Jėzus savo mokiniams pavedė ir gydymo užduotį (Lk 9,1-2). Sąsaja tarp fizinės sveikatos ir dvasios kančių padeda geriau suprasti „gydymo sakramentus“.

Atgailos sakramentas dažnai atsiduria Bažnyčios ganytojų apmąstymų centre dėl jo didelės svarbos krikščioniško gyvenimo kelyje – kaip pažymima katalikų Bažnyčios katekizme, „visa atgailos veikmė yra ta, kad mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste“. Bažnyčia, skelbdama Jėzaus atleidimą ir susitaikymą, tuo pat metu kviečia žmoniją atsiversti ir įtikėti Evangelija. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20)“.

Jėzus savo gyvenimu skelbia ir įgyvendina Tėvo gailestingumą. Jis neatėjo pasmerkti, tačiau atleisti ir išgelbėti, suteikti viltį pačiais tamsiausiais kančios ir nuodėmės momentais, dovanoti amžinąjį gyvenimą. Atgailos sakramente nuodėmės patirtis nedegeneruoja į neviltį, tačiau susitinka su Meile, kuri atleidžia ir perkeičia.

Evangelijose aiškiai regimas ypatingas Jėzaus dėmesys ligoniams. Jėzus ne tik siunčia savo mokinius ligonių gydyti, tačiau įsteigia būtent jiems skirtą Ligonių patepimo sakramentą. Jokūbo laiške (5,14-16) jau paminimas šis sakramentinis veiksmas: su Ligonių patepimo aliejumi, lydint bažnyčios vyresniųjų maldai, visa Bažnyčia ligonius patiki kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jų kančias, kad išgelbėtų.

Ligonių patemimo sakramentas, primena savo žinioje Benediktas XVI, mums nurodo dvigubą slėpinį Alyvų sodelyje, kuriame Jėzus dramatiškai priima Tėvo jam nurodytą kelią, Kančios kelią, aukščiausią meilės veiksmą. Ir šią išbandymo valandą Jis yra tarpininkas, kuris prisiima visą pasaulio kančią ir skausmą, paverčia tai šauksmu, kreipimusi į Dievą. Bet tuo pačiu Alyvų sodelis tampa ir Atpirkimo vieta. Šis dvigubas slėpinys veikia sakramentiniame aliejuje, materialiame Dievo gerumo ženkle, guodžiančiame ir stiprinančiame, kita vertus, kreipiančiame į tai, kas yra daugiau už pačią ligą, į Atpirkimą, galutinį išgydymą.

Ligonių patepimo sakramentas vertas daugiau dėmesio teologijoje ir sielovadoje, ypač ligonių. Tai nėra „mažesnis“ sakramentas už kitus. Dėmesys ligoniams ir ligonių sielovada, viena vertus, yra Dievo švelnumo kenčiantiems ženklas, kita vertus, išveda į dvasinę kelionę kunigus ir visą krikščionių bendruomenę, atsimenant, kad tai, ką padarome dėl pačių mažiausiųjų, padarome dėl Jėzaus.

Abu gydymo sakramentai yra vidujai susiję su Eucharistija, kuri taip pat išreiškia Kristaus Mirtį, Prisikėlimą ir Atpirkimą, dar kartą pabrėžė Benediktas XVI. Kristaus Kūnas ir Kraujas duodamas už visų išgelbėjimą. Sunkios ligos situacijoje ar mirties akivaizdoje Eucharistijos davimas ir priėmimas kaip viatiko, kaip, anot šventojo Ignacijaus Antiochiečio, „nemirtingumo vaisto, priešnuodžio mirčiai“, įgyja ypatingą reikšmę. Svarbu, kad bažnytinė bendruomenė, parapijos pasirūpintų, kad tie mūsų broliai ir seserys, kurie dėl ligos ar amžiaus negali pasiekti maldos ir kulto vietų, turėtų galimybę gauti Komuniją. (rk)