II Kalėdų diena (pirmasis kankinys šv. Steponas)

Jėzus kalbėjo savo apaštalams: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10,17-22).

LIUDININKAI, Mons. Adolfas Grušas

Žydų tradicijoje nėra nė vienos šventės, kuri truktų trumpiau, kaip septynias dienas. Šios kultūros atspindžiai liko ir krikščionybėje. Neveltui mes tiek Velykų, tiek Kalėdų iškilmes švenčiame ištisą oktavą. Visos tos dienos yra tarsi viena ilga šventė. Šis paprotys mūsų laikais tampa tarsi savotiška provokacija. Mes visi labai skubame, net ir valgiui sugaištame vos kelias minutes, kad vėliau ištisus mėnesius gydytume skrandžio sutrikimus. Tuo tarpu šiuo atveju turime ištisą savaitę, kai, sveikindami vieni kitus sakome: „Linksmų Kalėdų“.

Tai savaitė, kai galime leisti sau sugaišti bent dešimt minučių ir sustoti prie įrengtos prakartėlės, šiek – tiek susimąstyti, taip, kaip Marija iš Nazareto, kuri, patyrusi Viešpaties apsilankymą, visa tai apmąstė savo širdyje. Mes turime ištisą savaitę, kad net ir tie, kurie labiausiai yra pripratę prie krikščioniškų švenčių, o taip pat ir tie, kurių širdys apgaubtos vienatvės liūdesio, suprastų, kokia nenusakoma ir neaprėpiama pas žmones atėjusio Dievo meilė.

Drauge Bažnyčia pateikia ir savotišką siurprizą, antrąją Kalėdų dieną minėdama pirmąjį savo kankinį. Tuo tarsi norima pasakyti: gimęs Kūdikėlis yra pasidalijimo ženklu, su Jo gimimu pasaulyje susijusi taip pat kai kurių asmenų neapykanta ir priešiškumas. Išpažinti Jį, reiškia: stoti Jo pusėn. Tokiu būdu Kalėdos tampa ne vien tik saldžių balsų ir gražių melodijų choru, lydimu visuotinio džiugesio, bet drauge tampa su mumis esančio Dievo ir Jo nepriimančio žmogaus drama.

Raudoni liturginiai rūbai antrąją Kalėdų dieną, viską tarsi nudažo pirmojo Kristaus kankinio Stepono krauju. Jėzaus gimimo žinia tiesiogiai susijusi su žinia apie kančią. Bažnyčios liturgija laikosi sveikos tikrovės ir sudaro galimybę įvertinti visus žmogiškus jausmus, nepasiduodant vien šventiškiems sentimentams. Jėzaus žemiškojo gyvenimo džiaugsmo ir skausmo istorija tebesitęsia Bažnyčios istorijoje. Tai, ką išgirdo Evangelijoje, Jėzaus sekėjai atspindėjo ir savo gyvenimuose.

Šventasis Steponas kaip tik ir buvo ryškiu taip išgyventos krikščionybės pavyzdžiu. Apaštalų Darbų knygoje apie jį rašoma, kad, Sekminių dieną nusileidus Šventajai Dvasiai, jis krikščionybės žinią skelbė savo aplinkoje. Šis skelbimas nusakomas tokiais žodžiais: „Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų“. Reikia tik įsivaizduoti, kokia malonės ir meilės galia apaštalai apdovanojo pirmuosius septynis diakonus, jei jų veikla ir skelbimas buvo tokie galingi! Priešininkai „negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“. Vienintelė jiems likusi galimybė tebuvo „užsikimšti ausis“ ir viską išspręsti prievarta, nužudant Steponą. Net ir mirties akimirką Steponas išliko panašus į Jėzų, šaukdamasis Jo, kaip kad Išganytojas savo mirties valandą šaukėsi dangiškojo Tėvo.

Jėzaus likimas visuomet atsispindi Jo mokinių bei visos Bažnyčios likime. Jei krikščionybė būtų vien tiktai žodžiai, kalbos ar apmąstymai, jai būtų įmanoma prieštarauti tūkstančiais diskusijų, debatų, pranešimų, straipsnių žiniasklaidoje. Kartais net atrodo keista, kad, nežiūrint tokio spaudimo, krikščionybė vis tiek išlieka gyva. Jei krikščionybė būtų vien tik moralinis mokymas, jai būtų galima prieštarauti, priešpastatant kitokią elgesio formą. Tačiau, jei krikščionybė yra tuo, kuo iš tikrųjų yra, o būtent, pats Kristus, esantis savo tikinčiųjų tarpe, vienintelė galimybė pasipriešinti jai – tai mėginti ją sunaikinti.

Kaip tik dėl to buvo nukryžiuotas Jėzus, dėl to persekiojama krikščionybė ir krikščionys. Nuo pat savo pradžios krikščionybė patyrė daugybę išmėginimų, ir šiais laikais krikščionys kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse dėl tikėjimo rizikuoja savo gyvybe. Vakarų šalyse krikščioniškąjį tikėjimą mėginama suvesti vien tik į sąžinės sritį, padaryti grynai moraliniu autoritetu, drauge skatinant nekreipti dėmesio į jį vardan žmogiškai suvoktos laisvės, nevengiant pajuokos ir sąmoningo niekinimo.

Vis dėlto, prisimenant pirmojo kankinio šventojo Stepono ir daugelio Bažnyčios kankinių giedrą tvirtumą, galime būti tikri, kad krikščionių tikėjimo sunaikinti neįmanoma; jis atgims visuomet ir kiekvienoje vietoje, kur tik yra žmonių, nebijančių tuo tikėjimu gyventi. Taip iš tiesų kankinių kraujas tampa krikščionybės sėkla.

Kalėdų šventėse, prisimenant Viešpaties atėjimą bei pirmojo Bažnyčios kankinio šventojo Stepono ištvermę, nesunkiai galime išgirsti kvietimą taip išpažinti savo tikėjimą, kad jis neliktų vien tik sentimentais ar abstrakčia idėja, bet taptų pačiu mūsų gyvenimu.

Juk mes irgi esame Viešpaties gimimo, kančios ir prisikėlimo liudininkai…