Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie
apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi
piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę,
kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti
berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą
įsčiose. (Lk 2, 16-21)
MĄSTYTI SU MARIJA, mons. Adolfas Grušas:
Kunigai, kuriems
prieš didžiąsias metų šventes tenka ilgą laiką praleisti klausykloje, kartais savaime
pajunta poreikį paimti į rankas rožinį ir melstis, prašant Dievo Motinos užtarimo
tiems tikintiesiems, kurie ryžosi jiems patikėti savo silpnumą ir troškimus. Ypač
Kalėdų laikotarpis yra tarsi persmelktas nuolatinio Dievo Motinos artumo.
Gera,
kad ir Naujieji Metai liturginiame kalendoriuje susieti su jos vardu.
Šiaipjau
Naujieji Metai yra žmonių sugalvota šventė ir jos įtaka gali būti suvesta tik į ga-limybę
įvertinti tam tikrą savo gyvenimo etapą. Šiais laikais, kai žmonės nėra linkę gilintis
į savo vidinį gyvenimą, taip išgyventas metų lūžis irgi būtų naudingas. Tiesa, didžioji
dalis tą poreikį pasistengia nuslopinti petardų šūviais, fejerverkų liepsnomis ar
džiugiais šūksniais.
Tuo labiau dideliu kontrastu tokiam nusistatymui yra žavintis
Marijos elgesys, kurį šios šventės Mišių Žodžio liturgijoje mums primena evangelistas
Lukas. Susidūrusi su didžiąja žinia, kurią gavo susitikimo su arkangelu Gabrieliumi
metu, gimus Kūdikėliui Jėzui, Marija visa tai, kas jai nutiko, išsaugojo ir apmąstė
savo širdyje. Tai pats geriausias pavyzdys, kaip tikintys žmonės turėtų sutikti savo
Naujuosius Metus.
Praėję metai buvo kupini įvairių susitikimų, apsisprendimų,
naujų gražių ketinimų. Juos pradėdami vylėmės daug ką gero nuveikti. Lydimi ir vadovaujami
Dievo Žodžio, maldoje ieškojome paskatų ištverti gerame ir guodėmės Viešpačiui, kai
to padaryti nepavyko. Vis dėlto galime būti tikri, kad Dievas visuomet buvo su mumis,
net ir mūsų nuopuolių aki-mirkomis. Šventoji Dvasia, gal net mums nežinant ir to neprašant,
teikė savo įkvėpimą.
Tokios išvados neįmanoma prieiti, jei nemėginsime, sekdami
Marijos pavyzdžiu, įsigilinti į savo gyvenimo įvykius.
Daugeliui mūsų praėję
metai reiškė svarbius pasirinkimus…
Čia tikriausiai reiktų prisiminti tuos,
kurie sudarė santuoką, priėmė diakono ar kunigo šventimus, rado naują gerą darbą,
pasirinko naują gyvenimo kelią, kuriuo žengia, pasiti-kėdami Dievo pagalba.
Drauge
negalime pamiršti tų, kurie šiuos Naujuosius pasitinka, pažymėti tragiškais ženk-lais.
Galbūt tai buvo artimųjų mirtis, skyrybos, darbo netekimas ar prisiimtų įsipareigojimų
atsisakymas. Šiuo atveju įžvelgti Dievo ranką yra kur kas sunkiau…
Ir mes,
kaip Marija, turime prisiminti ir apmąstyti savo istoriją, atskleisti sau Dievo buvimą,
paslėptą mūsų gyvenimo įvykiuose. Jo ieškome visur – džiaugsme ir liūdesyje, pergalėse
ir pralaimėjimuose, nes visa tai susipina į mums skirtą laiką, kurį gavome, kaip dovaną,
iš Dievo rankos. Netgi mūsų kasdienybė, visiškai įprasta ir banali, gali tapti Dievo
patirtimi, kaip tai atsitiko Marijai iš Nazareto.
Jei sugebame įžvelgti Dievo
buvimą savo gyvenime, jei pasitikime Juo, tada Naujieji Metai tampa ne liūdnų minčių
ir apgailimos praeities diena, baugiai žvelgiant į ateitį ir primenant sau, liūdnai
linguojant galvą: „Vienais metais liko mažiau“, bet priešingai: atrandame jėgų drąsiai
žengti pirmyn.
Tereikia pradėti nuo Dievo Žodžio įkvėpimo, nuo ištvermingesnės
ir brandesnės maldos. Mokomės įvesti didesnę tvarką savo jausmų pasaulyje, stengiamės
labiau mylėti, į savo gyvenimą priimti evangelines vertybes, o savo ateities istoriją
suvokiame kaip švarius lapus, į kuriuos leidžiame rašyti Dievui.
Tada visus
savo troškimus ir širdį gniaužiančią baimę galime drąsiai sudėti į Jo rankas. Saugesnės
vietos tikrai niekur nerasime…