Samir Khalil Samir. Krikščionys ir musulmonai praėjus metams nuo arabų pavasario pradžios

Kalendorinių metų pabaiga ir naujų pradžia beveik sutampa su „arabų pavasario“, šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus palietusių permainų pirmųjų metinių sukaktimi. Apie bendrą situaciją, apie musulmonų ir krikščionių santykius po arabų pavasario katalikiškos žinių agentūros „Asianews“ interneto portale svarsto Libane gyvenantis jėzuitas Samir Khalil Samir, atidus Artimųjų Rytų aktualijų apžvalgininkas, žinomas islamologas.

Permainų pradžia tapo vieno jauno vyro iš Tuniso drastiškas poelgis – įvytas į kampą neturto, protestuodamas prieš iš policijos patirtą pažeminimą, Mohammed Buazizi 2010 metų gruodžio 15 dieną save padegė priešais vienus valdžios rūmus. Tai tapo kibirkštimi, kuri įžiebė, sužadino jau tvyrojusį bendro nepasitenkinimo klimatą arabų šalyse.

Ne visur revoliucija vyko vienodai. Tunise permainos vyko greitai, nes pilietinė visuomenė čia pasirodė pakankamai brandi, o ir režimas gerokai laisvesnis, palyginus, pavyzdžiui, su Libija, kurioje prireikė išorinės intervencijos. Sudėtingas ir atskiras yra Sirijos atvejis. Kai kurių šalių revoliucija nepalietė, nes jose padėtis, kaip antai Jordanijoje, yra pakankamai gera. Buvo aplenkta ir Saudo Arabija, viena vertus, pasiturinti šalis, kita vertus, turinti visuomenę, kuriai žmogaus laisvė ar teisės yra beveik nepažįstami terminai.

Keli veiksniai paruošė nepasitenkinimo ir permainų troškimo klimatą arabų pasaulyje. Pirmiausia, vardija t. Samir, arabų visuomenių didelės dalies skurdas, vargingumas. Antra, jaunų žmonių bedarbystė, kuri arabų visuomenėse psichologiškai išgyvenama daug sunkiau nei Vakaruose – pavyzdžiui, darbo neturėjimas yra kliūtis šeimos sukūrimui. Trečias veiksnys yra etinis – išsilavinusiame, ypač vidurinės klasės sluoksnyje jaučiamas laisvės, orumo, lygybės poreikis. Ketvirta, žiniasklaidos priemonių dėka žmonės mato kaip gyvenama kitose šalyse, kai pas juos tiek daug neteisybės, kurią dar labiau išryškina iš korupcijos lobstantys politikai.

Reikia konstatuoti, kad po pokyčių politinę lyderystę laimėjo islamistai, o ne tie, kurie spontaniškai, tačiau neorganizuotai tuos pokyčius pradėjo. Jie leido kitiems, geriau organizuotiems, susirinkti jų triūso vaisius. Dėlto šiandien galima išgirsti balsų, jog nevertėjo ką keisti.

Tačiau, anot t. Samir Khalil, jis pats nepraranda optimizmo ir laukia kaip islamistai, į rinkimus ėję su šūkiu, kad „islamas yra išeitis“, atsilieps į jaunimo poreikius ir revoliucijos motyvus, kurie nebuvo pirmiausia religiniai, tačiau socialiniai – manifestacijų dalyviai norėjo daugiau demokratijos, laisvių, orumo, darbo, švietimo, teisingumo. Svarbu stebėti kokio tipo islamo teisę jie norės taikyti: ar tokią, pagal kurią prieš keletą savaičių Saudo Arabijoje raganavimu apkaltintai moteriai buvo nukirsta galva, ar tokią, kaip Irane, kuriame blokuojamas visos šalies vystymasis, ar bus pasiūlyta kažkas naujo. Rezultatai parodys trūkumus ar privalumus.

Arabų visuomenių demokratizavimas labai susijęs su švietimu, su jautrumu šalies politiniam likimui. Po dešimtmečius trukusių militaristinių režimų ir jų rengtų fiktyvių rinkimų, Tunise ir Egipte žmonės aktyviai dalyvavo paskutiniuose rinkimuose. Tačiau jei, kaip antai Egipte, kuriame 40 procentų gyventojų yra beraščiai, jie neturės sugebėjimo analizuoti politinių pasiūlymų, tada akivaizdu, kad bus linkę balsuoti tik pagal religinę priklausomybę. Daug kas priklausys nuo to, ar jaunimas, pradėjęs permainas, sugebės politiškai organizuotis, ar viską atiduos į kitas rankas. Kaip bebūtų, daugelyje arabų šalių situacija neišvengiamai keisis. Kai kurios šalys, kaip Marokas, nelaukė kol revoliucija jas pasieks ir ėmėsi tokių reformų, kaip moterų teisių stiprinimas.

Kaip visame šiame kontekste elgiasi arabų kraštuose gyvenantys krikščionys? Vyraujas bendras nerimas ir baimė, kad islamistai, ypač radikalieji salafitai, viską paims į kumštį. Vis tik, pabrėžia jėzuitas, būtų klaida, jei krikščionys užsidarytų baimėje ar iliuzijoje, kad jei niekur nesikiš, gyvens kaip norės.

Gąsdina ne tiek islamiškas režimas, kiek jo netolerantiška vizija, kuriai atstovauja salafitai ir kuriai priešinasi ar nepritaria daug žmonių iš pačių musulmonų tarpo. Būtent su tais, kurie turi plačius politinius ir socialinius projektus, kurie kovoja už žmogaus teises ar lygybę, ir turi bendradarbiauti krikščionys.

Dėl ateities baimės kai kurie krikščionys teikia pirmenybę ne permainoms, o ankstesniam režimui, kurį jie pažinojo ir prie kurio buvo prisitaikę. Tai šiek tiek Sirijos atvejis. Tačiau remti prievartingą diktatorišką režimą yra nuodėmė. Iš kitos pusės, opozicionierių prievarta taip pat nėra pateisinama. Krikščionys tai turi aiškiai pasakyti, tvirtina t. Samir Khalil.

Kad arabų pavasaris nepasibaigtų, sąžiningumo ir nuoseklumo reikia iš Vakarų pusės, o to dabar trūksta. Vakarai dėl savo interesų rėmė militaristinius arabų pasaulio režimus, laisvės ir žmogaus teises nustumdami į antrą planą. Jei Europa ir JAV nebus ištikimos savo skelbiamiems principams, praras patikimumą, kurio didelė dalis jau prarasta. (rk)