Naujųjų metų „Artuma“ Jus pasitinka atsinaujinusi ne tik temomis, bet ir išvaizda
(bei su kai kuriais siurprizais). Tačiau vengiantieji didelių permainų neturėtų baimintis,
nes jos nedrastiškos, veikiau estetiškos, o turinys vis dar katalikiškas ir skirtas
šeimai, tik 2012-aisiais į nūdienos aktualijas, be kita ko, mėginsime žvelgti palaimintojo
Jurgio Matulaičio žvilgsniu. Minint jo beatifikacijos 25-metį bei Lietuvos vyskupams
paskelbus Pal. Jurgio Matulaičio metus, „Artuma“ šiemet bandys nupūsti dulkes nuo
mūsų tautos brangakmenio, tikro Dievo vyro, idant jis suspindėtų visu savo žavesiu
ir padėtų mums keliauti per mūsų kasdienybės brūzgynus.
Sausį, kai meldžiame
krikščionių vienybės ir minime Pal. Jurgio liturginę šventę, dirstelėsime ne tik į
jo meilės Bažnyčiai pavyzdį bei mokymą, bet ir į jo asmenybę. Sesuo Ona Vitkauskaitė
MVS supažindina su literatūra (ir su jos stygiumi?), mums bylojančia pal. J. Matulaičio
žodžiais ir apie jį patį. Dr. Giedrė Jankevičiūtė pa˛velgia į Lietuvos dailės kūrinius
(ir į jų stygių?), kreipiančius mintis ir širdis Dievo link per palaimintojo Jurgio
užtarimą.
Kiekvienas „Artumos“ bičiulis čia vis dar ras savo mėgstamus autorius
ir rubrikas. Apie meilę Bažnyčiai mums kalba vaikai; apie jos įvairovę, margumą ir
todėl tokį natūralų patrauklumą – tėvas Antanas Saulaitis SJ. Kun. Danielius Dikevičius
pastebi, kad Bažnyčios meilei reikia suvokimo, jog ji yra ne tik antgamtiška, bet
ir istoriška, tokia meilė negalima, jei nemylime šios visumos. Psichologė Zita Vasiliauskaitė
primena, kaip svarbu kažkam priklausyti: juk bendrystės žmogui reikia „beveik kaip
oro“. Ir nors kartais būna tikrai sunku, mylėti reikia ir kitokių įsitikinimų, kitų
bendruomenių narius... – apie tai, koks yra „meilės kitam minimumas“, rašo Vytautė
Maciukaitė.
Ir šeimos šiame numeryje tikrai neliko nuskriaustos – sausio „Artumoje“
patarimų ir pasidalijimų gausa. Vaikų ugdymo įžvalgų cikle šįkart – apie trečiųjų
metų krizę, įtvirtinančią mažylio žodyne du žodžius: „aš“ ir „ne“. Kukuraičių šeima
dalijasi tėvo Kentenicho šeimų pedagogikos akademijoje išmoktu metodu, kaip per, atrodytų,
paprastą pokalbį galime gilinti santuokinį ryšį. „Sutuoktinių susitikimų“ savaitgalio
rekolekcijų dalyviai atskleidžia savo patirtį ir taip gal bent vieną porą tepaskatina...
šiandien dar neišsiskirti. Ogi Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos inicijuotas
„šeimų apskritas stalas“ gal įkvėps optimizmo ir grąžins viltį, jog kartu mes galime
daugiau, ar net pažadins mūsų tautinio būdo gelmėj miegančias iniciatyvas.
Paskutiniosios
mūsų skilties mylėtojai taip pat neturėtų nusivilti, nors redaktorė Vanda Ibianska
šįsyk pasakos ne savo, o kito žmogaus istoriją. Tai – neeilinė asmenybė! Skaitykite
apie Antaną Sadauską, tikrą patriotą, savo rankomis iškasusį tunelį po Seimu ir taip
prisidėjusį prie Nepriklausomybės atkūrimo, nors valstybės primirštą, tačiau be galo
optimistišką ir Lietuvos niekur niekada neužmiršusį.
Ir mes visi, mielieji,
neužmirškime ne tik Bažnyčios bei katalikiškos spaudos, bet ir Lietuvos ir per 2012-uosius
ženkime kupini matulaitiškojo optimizmo nugalėti gerumu!