Benedikto XVI aukotų Kalėdų Nakties Mišių homilija. Betliejaus tvartelyje tapo regimas Dievo nuolankumas.

Skaitinys iš šv. Pauliaus Apaštalo laiško Titui, kurį ką tik išklausėme, iškilmingai prasideda žodžiu „apparuit“, kuris pakartojamas ir Kalėdų ryto Mišių skaitinyje: „apparuit“ – „pasirodė“. Tai yra programinis žodis, kuriuo Bažnyčia nori išreikšti Kalėdų esmę, - pradėdamas Kalėdų nakties homiliją sakė Benediktas XVI.

Iki tol žmonės kalbėjo ir kūrė įvairius Dievo vaizdinius. Pats Dievas įvairiais būdais kalbėjo žmonėms. Tačiau dabar įvyko kažkas daugiau: Jis pasirodė. Padarė save matomu. Išėjo iš nepasiekiamos šviesos, kurioje gyvena. Tai senajai Bažnyčiai buvo didysis Kalėdų džiaugsmas: Dievas pasirodė. Nebėra tik idėja, kažkas, ką galima nutuokti. Jis „pasirodė“.

Dabar paklauskime savęs. Kaip pasirodė? Kas Jis yra iš tikro? Aušros Mišių skaitinyje sakoma: „pasirodė mūsų (...) Dievo gerumas ir meilė žmonėms (Tit 3,4)“. Ikikriščioniškojo laiko žmonėms, kurie pasaulio baisybių ir prieštaravimų akivaizdoje baiminosi, kad ir Dievas nėra visai geras, tai buvo tikra „epifanija“, didi šviesa mums: Dievas yra grynas gerumas. Ir šiandien žmonės, kurie nebegali atpažinti Dievo tikėjime, savęs klausia ar ta galutinė, pasaulį palaikanti galia yra iš tikro gera, ar blogis nėra toks pat pirminis ir galingas kaip gėris ar grožis. „Pasirodė Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ – tai yra naujas ir guodžiantis tikrumas, mums dovanojamas per Kalėdas.

Visose trejose Kalėdų Mišiose, - tęsė homiliją Šventasis Tėvas, - liturgija cituoja iš pranašo Izaijo knygos paimtą ištrauką, kuri dar konkrečiau aprašo Kalėdų epifaniją, apsireiškimą: „kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė (Iz 9, 5-6)“. Nėra tikėtina, kad pranašas šiais žodžiais galvojo apie kokį savo istorinio laiko kūdikį. Tai vienintelis tekstas Senajame Testamente, kuriame apie vaiką, žmogišką būtybę sakoma: jo vardas Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas. Tai regėjimas apie paslaptingą ateitį, toli pranokęs savo istorinį laiką. Vaikas, nepaisant viso jo silpnumo, yra Visagalis Dievas, Amžinasis Tėvas. Jo taika begalinė. Kalbėdamas apie taiką, pranašas tvirtino, kad prievaizdo lazda, sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudeginta (žr. Iz 9, 1.3-4).

Dievas pasirodė – kaip kūdikis. Būtent taip Jis pasipriešina kiekvienai prievartai ir neša taikos žinią. Šiuo momentu, - kvietė Benediktas XVI, - kai nuolatos pasauliui įvairiomis formomis ir būdais grasina prievarta; kai vis iš naujo atsiranda prievaizdo lazdų ir kruvinų apsiaustų, šaukime Viešpačiui: Tu, galingasis Dieve, pasirodei kaip kūdikis, kaip mus mylintis ir meile nugalintis. Padėjai suprasti, kad kartu su Tavimi turime būti taikos šaukliais. Mylime Tavo buvimą kūdikiu, mylime Tavo neprievartingumą, tačiau kenčiame dėl prievartos pasaulyje ir todėl meldžiame: parodyk savo galybę, Dieve! Šiuo mūsų laiku, šiame mūsų pasaulyje sudegink prievaizdų lazdas, krauju permirkusius apsiaustus, karių sandalus, kad Tavoji taika laimėtų.

Homilijoje Šventasis Tėvas priminė kaip šv. Pranciškus Asyžietis 1223 metais Greccio vietovėje pirmą sykį pastatė prakartėlę, su jaučiu, su asilu, su šienu ir čia, su kitais, šventė Kalėdas. Asyžiaus šventasis Kalėdas vadino „švenčių švente“, didesne už kitas iškilmes. Senajai Bažnyčiai švenčių šventė buvo Velykos: prisikeldamas Kristus išlaužė mirties duris ir radikaliai pakeitė pasaulį, sukurdamas žmogui vietą pačiame Dieve. Pranciškus nenorėjo pakeisti šios objektyvios, tikėjimo vidinės struktūros diktuojamos švenčių hierarchijos. Tačiau dėka jo, dėka jo būdo tikėti atsitiko kažkas naujo: Pranciškus su nauja gelme atskleidė Jėzaus žmogiškumą. Dievo buvimas žmogumi tapo maksimaliai aiškus, kai Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Prisikėlimo prielaida yra Įsikūnijimas. Dievo Sūnus kaip kūdikis, kaip tikras žmogaus sūnus - tai giliai palietė Pranciškaus Asyžiečio širdį, pakeitė tikėjimą į meilę. Šv. Pauliaus žodžiai - „pasirodė Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ – įgijo naują gylį. Betliejaus tvartelyje Dievą galima paliesti. Tokiu būdu liturginiai metai gavo naują centrą šventėje, kuri pirmiausia yra širdies šventė.

Visame tame nėra sentimentalizmo. Būtent naujoje Jėzaus žmogiškumo tikrovės patirtyje atsiskleidžia didis tikėjimo slėpinys. Pranciškus mylėjo Jėzų, kūdikį, nes jame tapo regimas Dievo nuolankumas. Dievas tapo vargšu. Jo Sūnus gimė tvartelio skurde. Jėzuje Dievas tapo priklausomu, reikalingu žmonių meilės, mūsų meilės. Šiandien Kalėdos tapo parduotuvių švente, kurių akinantis žibėjimas pridengia Dievo nuolankumo slėpinį, kuris ir mus kviečia nuolankumui ir paprastumui. Melskime, - sakė popiežius, - kad Viešpats padėtų už spindinčių iškabų pamatyti Betliejaus kūdikį, rasti tikrą džiaugsmą ir tikrą šviesą.

Kas šiandien nori įeiti į Jėzaus Gimimo bažnyčią Betliejuje, mato, jog vartai, kurie kažkada buvo penkių su puse metro aukščio ir per kuriuos imperatoriai bei kalifai įeidavo į pastatą, yra didele dalimi užmūryti. Liko tik metro su puse aukščio anga. Turbūt taip tikėtasi apsaugoti bažnyčią nuo galimų užpuolimų, bet ypač išvengti, kad kas nors į Dievo namus įjotu su arkliu. Kas nori įžengti į Jėzaus gimimo vietą, turi pasilenkti.

Man atrodo, - kalbėjo baigdamas savo homiliją Šventasis Tėvas, - kad taip išryškėja gilesnė tiesa, kurios norime būti paliesti šią šventą Naktį: jei norime atrasti kūdikiu pasirodžiusį Dievą, turime nulipti nuo savo „apšviesto“ proto arklio. Turime atsisakyti savo klaidingų tikrumų, intelektualinės puikybės, kuri trukdo pajusti Dievo artumą. Turime sekti vidiniu šventojo Pranciškaus keliu – keliu link kraštutinio vidinio ir išorinio paprastumo, kuris padaro širdį pajėgią regėti. Turime nusilenkti, norėdami eiti per tikėjimo vartus ir sutikti Dievą, skirtingą nuo mūsų nuomonių ir nusistatymų: Dievą, kuris slepiasi ką tik gimusiame kūdikyje. Taip švenčiame šios šventos Nakties liturgiją ir atsisakome užstrigti prie to, kas materialu, išmatuojama ir paliečiama. Leiskimės padaromi paprastais Dievo, kuris pasirodo paprastai tapusiai širdžiai. Melskimės šią valandą už visus, kurie turi išgyventi Kalėdas skurde, skausme, kaip migrantai, kad išvystų Dievo gerumo spindulį; kad juos ir mus paliestų tas gerumas, kurį Dievas, savo Sūnaus gimimu tvartelyje, norėjo atnešti į pasaulį. Amen. (rk)