Raniero Cantalamessa. Evangelizacija šiandien – reikia pradėti nuo branduolio

Penktadienį Benediktas XVI ir jo artimiausi bendradarbiai išklausė ketvirtąjį ir paskutinį t. kapucino Raniero Cantalamessa, Popiežiaus namų pamokslininkas, Advento pamokslą, skirtą, kaip ir ankstesni, evangelizavimo temai. Pirmuose trijuose pamoksluose t. Cantalamessa kalbėjo apie evangelizavimą Bažnyčios istorijoje – pirmaisiais trimis amžiais po Kristaus, vėliau romėnų-barbarų karalysčių laikais ir „naujajame pasaulyje“, Amerikoje, po Kristupo Kolumbo atradimų. Paskutiniame pamoksle kapucinas kalbėjo apie evangelizavimą šiandien.

Tai, kas skiria vieną evangelizavimo bangą nuo kitos, nėra skelbimo turinys: jis perduotas kartą visiems laikams. Tačiau skiriasi jo adresatai – kaip minėta, iš pradžių graikų-romėnų, vėliau barbarų ir Amerikos pasauliai.

Kas šiandien yra evangelizavimo adresatas? Į šį klausimą atsakoma įvairiuose palaimintojo Jono Pauliaus II ir ypač Benedikto XVI dokumentuose: sekuliarizuotas, tam tikrais aspektais pokrikščioniškas Vakarų pasaulis, išgyvenantis tikėjimo krizę.

Lygiagrečiai su naujų pasaulių, kuriuos reikia evangelizuoti, atsiradimu istorijoje buvo galima stebėti ir vis naujų Evangelijos skelbėjų kategorijos atsiradimą. Graikų-romėnų pasaulyje ypač svarbų vaidmenį atliko vyskupai, barbarų karalystėse vienuoliai, o Amerikoje – dominikonai, pranciškonai ir kitų panašių kongregacijų broliai. Šiandien išnyra nauja kategorija - pasauliečiai. Žinoma, jie nepakeičia kitų, tačiau stoja greta kitų, su vyskupais ir popiežiumi.

Kaip sakyta, skiriasi evangelinio skelbimo adresatai, o skelbimo turinys nesiskiria. Tačiau čia reikia patikslinti, kad skiriasi taip pat skelbimo būdai. Pažvelkime į evangelinio skelbimo kelią. Pirmiausia tai Jėzaus skelbimas – tarp jūsų atėjo Dievo Karalystė! Po šio vienintelio ir nepakartojamo laikotarpio, kurį vadiname „Jėzaus laiku“, atėjo, po Velykų, kitas, kurį vadiname „Bažnyčios laiku“: čia skelbia jau ne Jėzus, bet jis pats yra skelbiamas. Žodis „Evangelija“ nebereiškia gerosios naujienos, atneštos Jėzaus, tačiau gerąją naujieną apie Jėzų, apie jo mirtį ir prisikėlimą. Žinoma, negalima atskirti šių dviejų laikotarpių, negalima atskirti, kaip įprasta sakyti, „istorinio Jėzaus“ nuo „tikėjimo Jėzaus“, nes Bažnyčios skelbime kalba tas pats prisikėlęs Jėzus ir jo Dvasia.

Kalbant apie tolimesnį Bažnyčios skelbimą, galime pasinaudoti tokiu vaizdiniu: kai laivas savo pirmagaliu skrodžia vandenį, jis palieka pėdsaką, brydę vandenyje, kuri, už jo nugaros vis platėja ir platėja.

Bažnyčios skelbimo smaigalys buvo žinia, kad Jėzus yra Viešpats! Kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė už mūsų išteisinimą.

Po to seka keturios Evangelijos, kurios aiškina šį skelbimo branduolį, kiti Naujojo Testamento raštai. Dar vėliau kristalizuojasi tradicija, liturgija, teologija, institucijos, normos ir dvasingumas – milžiniškas paveldas, milžiniška brydė, prasidėjusi nuo laivo smaigalio.

Čia galima paklausti – norint evangelizuoti nukrikščionėjusį pasaulį, nuo kur reikia pradėti? Nuo smaigalio, nuo kurios nors brydės atkarpos? Reikia atsiminti, kad nepaprastas Bažnyčios doktrinos turtingumas gali būti per sunkus žmogui, kuris nebeturi kontakto su Bažnyčia ir nieko nežino apie Jėzų. Panašiai būtų bandyti aprengti vaiką su gražiu, bet labai dideliu ir sunkiu brokatiniu apsiaustu.

Pirmiausia reikia padėti tokiam žmogui, kiekvienam panaudojant savo kūrybingumą, užmegzti ryšį su Jėzumi, panašiai kaip padarė Petras per Sekmines, kalbėdamas trims tūkstančiams apie Jėzų, kurį mes nukryžiavome ir kurį Dievas prikėlė, kol jie, paliesti širdyje, pradėjo klausti – ką mes turime daryti? Į tokį klausimą turime atsakyti kartu su Petru: atgailaukite ir pasikrikštykite, jei dar to nesate padarę, o jei esate, išpažinkite nuodėmes. Atsiliepusieji į skelbimą prisidės prie bendruomenės, klausys apaštalų mokymo, dalyvaus duonos laužyme, palengva įsisavins Bažnyčios paveldą: ne dėl Bažnyčios yra priimamas Jėzus, bet Bažnyčia dėl Jėzaus.

Nėra lengva ir paprasta skelbi šiuolaikiniam žmogui, tačiau drąsos teikia Jono Evangelisto žodžiai, jog Tas, kuris yra jumyse, stipresnis už tą, kuris pasaulyje.

Čia padeda ir tai, kad žlugo visi bandymai pakeisti evangelinį skelbimą kitais skelbimais ar manifestais. Moderniame žmoguje yra didele kančia, didelė tuštuma, kurią jis nori užpildyti.

Evangelizavimo misiją turi ir pasauliečiai, darkart pabrėžė t. Cantalamessa, priminęs, kad Jėzus skelbti siuntė ne tik apaštalus, bet ir 72 kitus mokinius: kaip galima spėti, visus su juo tuo metu buvusius, visus pasiryžusius tai dėl jo daryti. Vien tai byloja apie visuotinį visų tikinčiųjų pašaukimą skelbti Evangeliją.

Popiežiaus namų pamokslininkas pasauliečius Bažnyčioje lygino su branduoline energija. Kaip žinome, prasidėjus branduolinei grandininei reakcijai skyla vienas atomas, kuris paliečia du kitus, šie keturis – galiausiai milijardus, išlaisvinant nepaprastą energiją. Taip ir Evangelijos paliestas pasaulietis gali „sužadinti“ šalia esančius du kitus, o tie keturis ir taip toliau. Daug atsivertimų ar grįžimų į aktyvų krikščionišką gyvenimą įvyko naujų bažnytinių judėjimų aplinkoje. Labai svarbu, kad tikėjimo ir meilės pavyzdį vaikams rodytų sutuoktiniai.

Pirmoji evangelizacija prasideda namuose. Jei Jėzus vienam jaunuoliui, klaususiam ką daryti dėl išgelbėjimo, sakė „parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“, tai kitam, norėjusiam jį sekti, paliepė – „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. (rk)