Benedikto XVI kalba Romos Kurijai. Pasaulinės jaunimo dienos – naujas būdas būti krikščionimis

Ketvirtadienio ryte Benediktas XVI susitiko su kardinolais, Romos Kurijos ir Popiežiškosios šeimos nariais. Šie tradiciniai susitikimai prieš Kalėdas yra proga apsikeisti abipusiais sveikinimais, tačiau taipogi popiežiaus tribūna įvertinant beveik pasibaigusius kalendorinius metus ir nubrėžiant artimiausios ateities gaires. Todėl daug katalikų apžvalgininkų popiežiaus susitikimo su Romos Kurija pasakytą kalbą vadina „programine“.

Šiais metais, nuosekliai pratęsdamas savo praėjusių mėnesių mintis, Benediktas XVI savo kalboje daugiausia dėmesio skyrė naujojo evangelizavimo temai ir patirčiai; klausimui – kaip šiandien skelbti Evangeliją?

Trumpam nukreipdamas žvilgsnį į Europos situaciją, Šventasis Tėvas išreiškė įsitikinimą, kad dabartinės ekonominės ir finansinės krizės, į kurią paniręs kontinentas, giliausia šaknis yra etinė krizė. Nors niekas neneigia tokių vertybių, kaip solidarumas, įsipareigojimas kitiems, vargšams ar kenčiantiems, tačiau dažnai trūksta motyvuojančios jėgos, kad pavieniai asmenys ar socialinės grupės ko nors dėl jų atsisakytų ar aukotųsi. Žinojimas kaip reikėtų elgtis ne visada sutampa su valia taip elgtis. Individualius interesus ginanti valia aptemdo žinojimą, o susilpnėjęs žinojimas nebepaveikia valios. Todėl dabartinė krizė kelia pamatinį klausimą – kur ta šviesa, kuri apšviestų ne tik bendras idėjas, bet ir konkrečius imperatyvus? Kur ta jėga, kuri gali paveikti valią?

Panašus klausimas kyla ir naujajam evangelizavimui – kaip žinia gali tapti įvykiu ir skelbimas gyvenimu? Kaip tikėjimas gali tapti gyva jėga, tikrove? Su šia tema, pabrėžė popiežius, buvo susieti visi praėjusių metų bažnytiniai įvykiai – jo kelionės į Kroatiją, Ispaniją, Vokietiją, Beniną, kelios kelionės Italijoje, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos įsteigimas, Tikėjimo metų paskelbimas, būsimas Vyskupų Sinodas.

Kas yra Bažnyčios reforma? Kaip ji įvyksta? Kokie yra jos keliai ir tikslai? Su susirūpinimu stebime kaip sensta reguliariai bažnyčią lankantys tikintieji ir mažėja jų skaičius; kaip stagnacija apėmė kunigiškus pašaukimus; kaip auga skepticizmas ir netikėjimas. Ką reikėtų daryti? Yra nepabaigiamų diskusijų apie tai, kaip apgręžti šią tendenciją. Žinoma, reikia daug ką daryti. Tačiau vien darymas neišsprendžia problemos. Bažnyčios Europoje krizės branduolys yra tikėjimo krizė. Jei į pastarąją nerasime atsako, jei tikėjimas netaps gyvybingu, giliu įsitikinimu ir realia jėga dėka susitikimo su Jėzumi Kristumi, visos kitos reformos liks neveiksmingos.

Šia prasme, anot popiežiaus, susitikimas su džiaugsmingu tikėjimu Afrikoje buvo didelis padrąsinimas. Afrikoje nebuvo jaučiamas tas tikėjimo nuovargis, paplitęs Europoje. Nepaisant visų problemų, kančių ir vargų, kurie patiriami Afrikoje, buvo jaučiamas žmonių džiaugsmas būti krikščionimis, laimingumas vidujai pažinti Kristų ir priklausyti jo Bažnyčiai. Iš šio džiaugsmo taip pat gimsta energija tarnauti Kristui žmogiškos kančios situacijose, neapsiriboti savo gerbūviu, aukotis. Šis džiugus, tuo pat metu aukotis pasiruošęs tikėjimas yra vaistas prieš nuovargį būti krikščionimis, patiriamą Europoje.

Vaistas prieš nuovargį tikėti taip pat buvo didinga Pasaulinių jaunimo dienų patirtis Madride. Tai buvo tikras naujojo evangelizavimo išgyvenimas. Vis labiau šiose dienose ryškėja naujas būdas būti krikščionimis, kurį galima bandyti apibendrinti penkiais punktais.

Pirma, nauja Bažnyčios katalikiškumo, visuotinumo patirtis. Tai labai palietė visus dalyvavusius Pasaulinėse jaunimo dienose – atvykome iš visų kontinentų, niekad nesimatėme, tačiau vienas kitą pažįstame. Kalbame skirtingomis kalbomis, turime skirtingus įpročius, priklausome skirtingoms kultūroms, tačiau jaučiamės viena šeima. Išoriniai skirtumai sumenksta. Visi esame paliesti to paties Viešpaties. Visi meldžiamės taip pat. Visi vidujai susitikę su Jėzumi Kristumi gavome tą pačią proto, valios ir širdies formaciją. Tai, kad žmonės yra broliai ir seserys nebėra tik idėja, bet reali ir bendra patirtis, kurianti džiaugsmą. Nepaisant visų kliūčių ir sunkumų supratome, kaip gera, gražu priklausyti visuotinei Bažnyčiai, kurią Viešpats mums padovanojo.

Antra, iš viso to gimsta naujas būdas išgyventi savo buvimą žmogumi, buvimą krikščionimi. Viena iš svarbiausių patirčių Pasaulinėse jaunimo dienose Madride, pabrėžė popiežius, jam buvo susitikimas su 20 000 savanorių, kurie paskyrė savaites ar mėnesius savo gyvenimo ruošiant Pasaulines jaunimo dienas. Kartu su laiku jie dovanojo ir savo gyvenimą. Ir viskam pasibaigus, šie jaunuoliai buvo kupini paliečiamo laimingumo – duodami savo laiką jie jį atrado, atrado gyvenimą.

Man tapo aiškus fundamentalus dalykas, - kalbėjo Benediktas XVI, - šie jaunuoliai atidavė tikėjime dalį gyvenimo ne todėl, kad jiems buvo liepta ir net ne todėl, kad taip laimėtų dangų ar išvengtų pragaro. Jie tai darė ne todėl, kad norėjo būti tobulais. Jie nežiūrėjo atgalios, į save pačius. Man atėjo į galvą Loto žmonos vaizdinys, kai ji, pažvelgus atgalios, tapo druskos stulpu. Kiek kartų krikščionio gyvenimui yra būdinga žiūrėti į save ir daryti gera dėl savęs? Didelė visų žmonių pagunda rūpintis tik savimi, žvelgti atgalios tik į save, tampant vidujai tuščiais, druskos statulomis. Tačiau jaunuolių atveju buvo kitaip, jie neieškojo savo tobulumo. Jie darė gerą, nors kartais tai nebuvo lengva, paprasčiausiai todėl, kad yra gražu daryti gerą dėl kitų, gražu būti dėl kitų. Reikia tik išdrįsti atlikti tokį šuolį. Anksčiau už visa tai yra susitikimas su Jėzumi Kristumi, uždegantis meilę Dievui ir kitiems, išlaisvinantis iš „aš“ ieškojimo.

Trečias Pasaulinėms jaunimo dienoms centrinis elementas yra adoracija. Neužmirštamas momentas, kai Londone dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia jaunų, su intensyvia tyla atsiliepė į Viešpaties buvimą Švenčiausiame Sakramente, jį garbindami. Tai pasikartojo Zagrebe ir Madride. Taip, Dievas yra visur esantis. Tačiau prisikėlusio Kristaus kūniškumas yra dar kažkas, kažkas naujo. Prisikėlusysis įžengia tarp mūsų. Tada su apaštalu Tomu galime sušukti: „mano Viešpatie ir mano Dieve!“. Dievas nėra įmanoma ar neįmanoma hipotezė apie visatos pradžią. Jis yra. Ir jei yra, aš pasilenkiu link Jo, atverdamas protą ir valią. Tai yra adoracija, tikėjimo aktas, su kuriuo teisingai galime švęsti Eucharistiją ir priimti Viešpaties Kūną.

Ketvirtas Pasaulinių jaunimo dienų elementas, natūraliai vis labiau tampantis joms būdingas, yra Atgailos sakramentas. Su juo pripažįstame, kad mums reikia atleidimo ir kad atleidimas reiškia atsakomybę. Žmoguje egzistuoja iš Kūrėjo kilęs polinkis mylėti ir gebėjimas atsiliepti Dievui tikėjimu. Tačiau taip pat žmoguje egzistuoja – Bažnyčia kalba apie prigimtinę nuodėmę – priešinga meilei tendencija: egoizmas, užsidarymas, tendencija blogiui. Kaskart vis iš naujo mano siela yra paveikiama šios jėgos, tempiama jos žemyn. Todėl vis iš naujo reikia nuolankumo ir atleidimo iš Dievo prašymo, Kūrėjo jėgos, kad būtume patraukti aukštyn.

Galiausiai Pasaulinių jaunimo dienų dvasingumui yra būdingas džiaugsmas. Iš kur jis kyla, kaip jį paaiškinti? Žinoma, yra daug veiksnių, tačiau lemiamas, anot Šventojo Tėvo, iš tikėjimo ateinantis tikrumas, jog aš esu norimas, jog turiu užduotį, jog esu priimtas ir mylimas.

Žmogus gali priimti save, jei yra priimtas kito. Jam reikia kito, kuris pasakytų, ir ne tik žodžiais, kad „gera, kad tu čia esi“. Kas nėra mylimas, nemyli nei pats savęs. Šis priėmimas dažnai ateina iš kito asmens. Tačiau žmogiškas priėmimas yra trapus, o mums galiausiai reikia besąlygiško priėmimo. Tik jei Dievas mane priima, tada galutinai žinau – yra gera, kad čia esu. Yra gera būti asmeniu. Ir priešingai, kur žmogaus suvokimas, kad yra priimtas Dievo silpnas, klausimas ar gera būti žmogaus asmeniu neberanda atsako, abejonė dėl žmogaus egzistencijos tampa vis sunkiau įveikiama. Abejonė dėl Dievo tampa abejone dėl žmogaus. Šiandien ši abejonė sklinda, keldama vidinį liūdesį. Tik tikėjimas suteikia tikrumą, kad yra gera, kad esu, kad esu žmogaus asmuo, nors kartais ir sunkiais laikais. Tai viena iš nuostabių Pasaulinių jaunimo dienų patirčių. (rk)