Ketvirtasis Advento sekmadienis

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1,26-38)

DIEVUI ATIDUOTA ŠIRDIS, Mons. Adolfas Grušas

Mes laukiame Dievo atgimimo. Turime leisti Jam apšviesti mūsų gyvenimus, mūsų lauktas ir nelauktas finansines krizes. Tai reikalinga ne tam, kad pabėgtume nuo tamsokos tikrovės, bet kad patys sau atvertume naujus akiračius. Iš tikrųjų jau susidūrėme su vien tik išorei tarnaujančiu gyvenimu, pastangomis pasirodyti kitiems, žinome, ką reiškia verstis per galvą, kad įsigytum patį madingiausią daiktą. Jau pagyvenome kvailių šalyje, kur vertinamos tik dviprasmybės, paskalos tapo vertinama dorybe. Jau matėme, kas atsitinka, kai ekonomika ir verslas paverčiami ideologija.

Tam jau atidavėme daug jėgų, o dabar norime, kad mums būtų grąžintas Dievas. Mums reikalingas ne toks Dievas, kuris laimintų mūsų kovas, ne tas, kurio atvaizdus piešiame ant pergalės vėliavų ir ne tas, kuris gina mūsų idėjas. Žmonėms reikia ne tokio Dievo, kuris skirtų valdovus, aukštintų skausmą, reikalautų bejėgiškai pakelti visas nuoskaudas. Pasiilgome ne paraduose garbinamo, stebuklingai pasirodančio Dievo, ne visiems įdomūs išskirtiniai ir ypatingai savo šventumu besididžiuojantys, keisti ir nepasiekiami žmonės.

Mes ilgimės Jėzaus. Dievo, tapusio Kūdikiu… Mes laukiame Dievo, kurį skelbė pranašai, kurio su nuostaba laukė ir atpažino Jonas Krikštytojas, Dievo, kuris ateina pas mus kasdien, kuris trokšta gimti kiekviename žmoguje. Iš tikrųjų tokias atvejais iniciatyvos imasi pats Dievas. Tai Jis ateina pasitikti mūsų, Jis yra šalia, yra mumyse. Tiesa, ne taip, kaip mes to tikimės… Tai labai aiškiai parodo Marijos pavyzdys. Mums gali atrodyti keista, kad Dievas savo atėjimui į pasaulį pasirinko tokią vietą, galėtume pasakyti, tiesiog skylę, apie kurią nieko nėra pasakyta Biblijoje. Gimstantis Viešpats pasitraukė nuo didelius miestus jungiančių plačių kelių ir apsigyveno tarp paprastų ir nežinomų žmonių.

Žmonėms galėtų būti neaišku, kodėl Jėzaus Motina tapo trylikos metų mergaitė, kodėl nebuvo pasirinkta kokia nors mergina gyvenusi imperijos centre, Romoje? Kodėl Jis gimė tada, tais, sakytume, atsilikusiais laikais, o ne šiandien, kai ryšių palydovai ir internetas labai greitai būtų paskelbę žinią visam pasauliui? Taip yra todėl, kad Dievas yra nenuspėjamas. Ne žmonės planuoja pasaulio likimą, nors ir labai norėtų, kad taip būtų… Marija parodo, ko reikia, kad Jėzus galėtų užgimti mumyse.

Dievui nesvarbu, kokį darbą dirbame, ir Jis nekreipia dėmesio į tai, iš kokios giminės esame kilę. Dievas užgimsta kasdienybėje, ir Jam vietos bus ir tada, jei gyventume mažai džiuginančioje ir nuošalioje vietoje. Dievui esame brangūs, jei ir nepasižymime dideliais gabumais ir niekuomet netapsime garsenybėmis. Tam nereikia būti svarbiausiais pasaulio asmenimis. Dievas gimsta ne to nusipelniusiuose ir netgi nebūtinai pačiuose religingiausiuose. Dievas nesvarsto, ar tas žmogus turi teologinių žinių. Gimstančiam Dievui reikia tokių širdžių, kurios dar moka stebėtis ir tikėtis. Jau tada tokią širdį turėjo Marija. Todėl dangaus pasiuntinys ir paprašė, kad ji taptų tais vartais, per kuriuos į pasaulį ateis Dievas.

Marijos pokalbis su angelu stebina, ir, tiesą sakant, neaišku, ar reiktų papurtyti galvą ar nusišypsoti, matant savotišką Nazareto mergaitės naivumą. Tačiau Marija nesuglumo, nes pasitikėjo Dievu ir todėl sugebėjo priimti Jo logiką. Dar liko viena savaitė iki Kalėdų… Tą dieną kartais keistai susipina džiaugsmas, ramybė ir ilgesys. Ilgimės savo artimųjų, kurių tą dieną nėra šalia, tačiau kur kas svarbiau su tikru ilgesiu pasitikti ateinantį į mūsų širdis Viešpatį.