R. Cantalamessa. Evangelizavimas Lotynų Amerikoje

Trečiajame Advento pamoksle popiežiui Benediktui XVI ir jo bendradarbiams t. Raniero Cantalamessa, tęsdamas ciklą apie evangelizavimą Bažnyčios istorijoje, kalbėjo apie evangelizavimą Amerikoje.

Pirmiausia jis patikslino, kad krikščioniškoji Europa kartu su tikėjimu į Amerikos žemynus perkėlė ir savo pasidalijimus. Tokių būdu lotynų Amerika buvo daugiau katalikiška, o šiaurės daugiau protestantiška.

Kai Kristupas Kolumbas 1492 metais grįžo iš savo kelionių su žinia apie naujas žemes, katalikiškoje Ispanijoje kilo dviguba reakcija: viena vertus, naujoms tautoms nešti tikėjimą, antra vertus, praplėsti savo valdas.

Kas kartą įsiveržę į naują kraštą, būriai vietiniams gyventojams liepdavo priimti krikščionybę ir pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią. Tik keletas didžių personažų, pirmiausia dominikonai Antonio di Montesino ir Bartolomeo de Las Casas, tuo metu turėjo drąsos pasmerkti užkariautojų piktnaudžiavimus ir ginti vietinių teises. Per penkiasdešimt metų didžiulė kontinento dalis buvo palenkta Ispanijai ir formaliai tapo krikščioniška.

Šiandieninė istoriografija kiek švelniau atsiliepia apie šį evangelizavimą nei ankstesnė. Kaip bebūtų, Lotynų Amerikoje, priešingai nei Šiaurės Amerikoje, vietinės tautos išgyveno, išlaikė tapatybę, vėliau įgijo nepriklausomybę. Reikia taip pat atsižvelgti į misionierių teologinę formaciją, pagal kurią „už Bažnyčios ribų nėra išganymo“ ir dėlto reikia kuo skubiau ir kuo daugiau krikštyti žmonių.

Istoriškai ši nuostata buvo suformuluota III amžiuje Origeno ir šv. Kiprijono. Tačiau ji pirmiausia buvo skirta krikščionims, o ne tiems, kurie krikščionybės neišpažino: tai yra, to laiko eretikams ir schizmatikams, kurie atsisakydami bažnytinės vienybės rizikuodavo savo išganymu. Vėliau, krikščionybei tapus valstybės religija, nuostata pradėta taikyti pagonims ir žydams, įsivaizduojant, klaidingai, kad jiems žinia jau yra žinoma.

Su tokia nuostata misionieriai atkeliavo ir į Lotynų Amerika. Tačiau čia, pirmiausia Salamankos dominikonai, vėliau jėzuitai, pradėjo abejoti tokia griežta nuostatos „už bažnyčios ribų nėra išganymo“ interpretacija.

Dėl vietos stokos sunku pateikti pilną istorinį Amerikos evangelizavimo įvertinimą. Šiandien neabejotinai pripažįstamos klaidos ir šešėliai. Kita vertus, yra taip pat šviesa ir vaisiai. Kartais galima išgirsti, kad jei evangelizavimas įvyko tokiu būdu, geriau jo visai nebūtų buvę. Bet ar iš tikro jokio evangelizavimo ir jokio Jėzaus Kristaus pažinimo geriau už evangelizavimą su klaidomis? Tiesa, kad nebuvo perduotas pilnas Kristaus pažinimas, kuriam laisvė yra būtina prielaida, tačiau niekas nėra laisvas nuo istorinių sąlygotumų.

Jei pirmaisiais Bažnyčios amžiais evangelizavimo priešakyje buvo vyskupai, vėliau vienuoliai, tai lotynų Amerikoje - broliai, pirmiausia iš pranciškonų, dominikonų, augustinų ordinų, vėliau ir jėzuitai.

Reikia pripažinti jų uolumą ir heroizmą. Jei užkariautojai vyko ieškoti nuotykių ir turto, misionieriai vyko, palikę savo žemes ir konventus, ne imti, tačiau duoti – duoti savo tikėjimo, su didele pasiaukojimo dvasia. Pavyzdžiui, vienoje misijoje į Gvatemalą iš dvidešimties dominikonų išgyveno tik du, kiti mirė kelionėje.

Kokie evangelizavimo uždaviniai šiandienėje lotynų Amerikoje? Pasak t. Cantalamessa, būtina peržengti pernelyg didelę priešpriešą, labai pastebimą šiame kontinente, tarp aktyvios dvasios ir kontempliatyvios dvasios, tarp socialinio įsipareigojimo vargšams ir tikėjimo skelbimo. Visiems yra vietos. Visiems reikia vieni kitų, nes niekas negali perduoti viso Kristaus, visų Evangelijos aspektų.

Antra, reikia kalbėti apie katalikų išėjimą į kitas krikščioniškas bendruomenes, kurių nereikia visų skubėti pavadinti „sektomis“. Su kai kuriomis iš jų Bažnyčia palaiko oficialų dialogą ir šis yra geriausias būdas izoliuoti tikrai agresyvias sektas. Taip pat reikia klausti – kodėl katalikai pereina į kitas bendruomenes, ko trūksta Bažnyčios sielovadai, kad ji perduotų tą Kristaus patirtį, kurios jos nariai neranda? Šiuo požiūriu katalikiškas charizminis sąjūdis gali būti problemos sprendimas.

Tačiau dar svarbiau neužmiršti, kad neįmanomas joks Bažnyčios atsinaujinimas be Šventosios Dvasios. O ši, kaip sakydavo šv. Bonaventūra, ateina ten, kur yra mylima, kviečiama, laukiama. (rk)