Ketvirtadienio vakarą įvyko tradicinis prieškalėdinis Popiežiaus maldos susitikimas
su Romos studentija, tačiau ne su Romoje veikiančių Popiežiškųjų universitetų studentais
(su jais Šventasis Tėvas panašiai susitiko prieš keletą savaičių), bet su jaunimu
iš visos Italijos, taip pat ir užsieniečiais, lankančiais Romoje veikiančias pasaulietines
valstybines ir privačias aukštąsias mokyklas. Šį susitikimą – Mišparų maldą Šv. Petro
bazilikoje - kasmet organizuoja Romos vyskupijos akademinės sielovados biuras.
„Būkite
kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5,7) Šiuos apaštalo Jokūbo laiško žodžius
Šventasis Tėvas komentavo studentams sakytoje Mišparų homilijoje. Apaštalo raginimas
būti kantriems, šiandien galbūt ne visiems priimtinas, iš tiesų rodo mums būdą kaip
kelti Dievo klausimą, kaip ieškoti prasmės mūsų gyvenime ir istorijoje. Nes būtent
kantrybė, ištvermingos Dievo paieškos yra būtinos sąlygos, kad jis mums parodytų savo
veidą.
Mums reikia ne kažkokio neapibrėžto dievo, bet reikia gyvojo Dievo,
kuris padarytų prasmingą gyvenimą ir suteiktų tvirtą viltį; kuris padėtų drąsiai stoti
akistaton su kasdienio gyvenimo sunkumais, prieš akis turint amžinybės perspektyvą.
Brangūs bičiuliai, - sakė Popiežius, - šv. Jokūbo raginimas „Būkite kantrūs, broliai,
iki Viešpaties atėjimo“ primena, jog mums buvo padovanota visa įprasminanti tvirta
viltis arba kitaip tariant – mums suteiktas žinojimas, jog nesame vieni, jog ne mes
patys kuriame istoriją. Dievas nėra tolimas. Jis pasilenkė prie žmogaus ir prisiėmė
žmogaus kūną, kad žmogus suprastų kur yra visko prasmė, kas yra tvirčiausias visko
pagrindas, kad suvoktų, jog visų vilčių išsipildymas glūdi Kristuje.
Tad šia
prasme, kantrybė yra dorybė tų žmonių, kurie pasitiki Dievo buvimu ir jo veikimu istorijoje,
kurie nepasiduoda pagundai visas viltis sutelkti čia ir dabar, kurie negyvena vien
horizontalaus gyvenimo, kurie nesikliauja techniniu požiūriu galbūt teisingais, bet
gilios prasmės stokojančiais dalykais. Tikroji prasmė, - sakė Popiežius, - tai suvokimas,
jog mes turime transcendentinį matmenį, kad esame kūriniai, skurti pagal Dievo paveikslą
ir panašumą, kad širdyje nešiojame troškimą kilti į Jo aukštumas.