Mišparai su Romos studentais

Ketvirtadienio vakarą įvyko tradicinis prieškalėdinis Popiežiaus maldos susitikimas su Romos studentija, tačiau ne su Romoje veikiančių Popiežiškųjų universitetų studentais (su jais Šventasis Tėvas panašiai susitiko prieš keletą savaičių), bet su jaunimu iš visos Italijos, taip pat ir užsieniečiais, lankančiais Romoje veikiančias pasaulietines valstybines ir privačias aukštąsias mokyklas. Šį susitikimą – Mišparų maldą Šv. Petro bazilikoje - kasmet organizuoja Romos vyskupijos akademinės sielovados biuras.

„Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5,7) Šiuos apaštalo Jokūbo laiško žodžius Šventasis Tėvas komentavo studentams sakytoje Mišparų homilijoje. Apaštalo raginimas būti kantriems, šiandien galbūt ne visiems priimtinas, iš tiesų rodo mums būdą kaip kelti Dievo klausimą, kaip ieškoti prasmės mūsų gyvenime ir istorijoje. Nes būtent kantrybė, ištvermingos Dievo paieškos yra būtinos sąlygos, kad jis mums parodytų savo veidą.

Mums reikia ne kažkokio neapibrėžto dievo, bet reikia gyvojo Dievo, kuris padarytų prasmingą gyvenimą ir suteiktų tvirtą viltį; kuris padėtų drąsiai stoti akistaton su kasdienio gyvenimo sunkumais, prieš akis turint amžinybės perspektyvą. Brangūs bičiuliai, - sakė Popiežius, - šv. Jokūbo raginimas „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ primena, jog mums buvo padovanota visa įprasminanti tvirta viltis arba kitaip tariant – mums suteiktas žinojimas, jog nesame vieni, jog ne mes patys kuriame istoriją. Dievas nėra tolimas. Jis pasilenkė prie žmogaus ir prisiėmė žmogaus kūną, kad žmogus suprastų kur yra visko prasmė, kas yra tvirčiausias visko pagrindas, kad suvoktų, jog visų vilčių išsipildymas glūdi Kristuje.

Tad šia prasme, kantrybė yra dorybė tų žmonių, kurie pasitiki Dievo buvimu ir jo veikimu istorijoje, kurie nepasiduoda pagundai visas viltis sutelkti čia ir dabar, kurie negyvena vien horizontalaus gyvenimo, kurie nesikliauja techniniu požiūriu galbūt teisingais, bet gilios prasmės stokojančiais dalykais. Tikroji prasmė, - sakė Popiežius, - tai suvokimas, jog mes turime transcendentinį matmenį, kad esame kūriniai, skurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad širdyje nešiojame troškimą kilti į Jo aukštumas.