Trečiasis Advento sekmadienis

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“

Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“. Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)

DŽIAUGSMAS, Mons. Adolfas Grušas:

Ekspertai tvirtina, kad šių metų Kalėdos nebus tokios triukšmingos, kaip kad esame įpratę. Ekonominė krizė nepaleidžia iš savo gniaužtų, nors ją, tiesą sakant, sukūrė patys žmonės. Ji slegia mūsų gyvenimus, verčia prarasti saugumo jausmą. Prekybininkų požiūriu Kalėdos yra pirkimo karštligės viršūnė, tačiau šiemet žmonės labiau skaičiuoja pinigus, turi skaitytis su pakilusiomis pirmo būtinumo prekių kainomis ir elgtis bent kiek atsargiau.

Gal todėl kiek ir keistokai skamba šio sekmadienio liturgijos kvietimas pasitikėti ir džiaugtis…

Pasaulis aiškiai demonstruoja savo galimybių ribas, netikras pranašystes apie visuotinę gerovę. Kiekvienas, net ir pats geriausias sumanymas susiduria su žmonių egoizmu, su tais, kurie, patys jau sukaupę pakankamai turto, nesidrovi naudotis savo galybe, skurdindami kitus. Pasaulio galingieji mėgina rasti bendrą išeitį iš susidariusios padėties, tačiau iš tiesų mums visiems reikia labiau įsigilinti į žmogaus prigimtį bei jos ribas, suvokti, kas iš tiesų esame.

Vienintelis žvilgsnis, siekiantis už šio pasaulio ribų, kreipiantis žmogaus mintis į anapusinę tikrovę, gali sukurti naują pasaulį. Džiaugtis gyvenimu, reiškia: atrasti jame savo vietą.

Džiaugsmas yra ne tiek emocijos, kiek vidinis nusiteikimas. Įmanoma džiaugtis net ir tada, kai būna sunku. Dostojevskis yra gana taikliai pasakęs: „Skausme dar labiau nušvinta tiesa“. Kad sugebėtume džiaugtis, reikia tikėjimo tiesos, reikia mokytis įžvelgti ir kitokią perspektyvą.

Jei mūsų džiaugsmas kyla iš emocijų, susijusių su tuo, kad pavyko realizuoti svajonę, įsigyti trokštamą daiktą, jis yra trapus, ir bet kokia nauja kliūtis jį sudaužo į šipulius. Tuo tarpu, jei savo džiaugsmo ieškome Dievo artume, galime būti tikri, kad mūsų ateitis yra užtikrinta.

Apaštalas Paulius savo laiške Tesalonikiečiams, kurio ištrauką girdime antrajame Mišių skaitinyje, tvirtina, kad antgamtinis džiaugsmas padeda išgyventi dabarties skausmą, padedant iš maldos kylančiam pasitikėjimui. Tai malda, kuri ne užsispyrusiai reikalauja, kad Dievas išspręstų mums kilusias problemas, bet pasitikintis atsidavimas Tam, kuris suteikia jėgų įveikti bet kokią tamsą, bet kokį skausmą.

Todėl manau, kad, nežiūrint patiriamų sunkumų, įmanoma tinkamai pasirengti Kalėdoms. Tam reikia bent vieną kartą pasistengti suvokti šią šventę, kaip tikėjimo atnešamą džiaugsmą, kaip Dvasios įkvėptą mūsų gyvenimo maldą. Kristus tikrai užgimsta mūsų širdyse, jei tik to nuoširdžiai trokštame. Jį susitinkame, leisdami, kad mūsų skubančiame ir rūpesčių kupiname gyvenime būtų vietos vidiniam to slėpinio išgyvenimui.

Tam reikalinga tik viena sąlyga: mes turime būti savimi, nes tik taip galėsime priimti Dievą.

Apie tai mums kalba šio sekmadienio Mišių Evangelija.

Pas Joną Krikštytoją atvyko Sinedriumo pasiuntiniai, kad valdančiųjų vardu paklaustų, kas yra tas keistas žmogus, kuris, nekreipdamas į nieką dėmesio, vykdo savo keistą pasiuntinybę, kurio negąsdina jokie valdžios įspėjimai ar grasinimai.

„Kas esi?“- klausia jie Joną. Šis aiškiai pasako: „Aš nesu Mesijas“.

Žmogiškai galvojant, buvo galima pasinaudoti susidariusia proga: valdžia pasimetusi ir, ko gero, pripažintų Mesiju jį. Tereikėtų tik pasiduoti tiesiog į rankas krintančiai visagalybės pagundai.

Tačiau Jonas Krikštytojas išlieka tvirtas: jis nėra Dievas. Jis, kaip ir pas jį ateinantys atgailautojai, atkakliai ieško tiesos…

Jonas moko mus, kad, tik pripažindami savo ribotumą, galime tapti laisvais ir priimti gimstantį Dievą. Tik žinodami, kad negalime rasti visų atsakymų į mums rūpimus klausimus, galime leistis į ieškojimų kupiną kelią. Tik įsigilinę į save ir suvokę, kokie esame, galime rasti ir Dievą.

Tad kas esame mes?

Pasaulio logika sakytų, kad esame tai, ką pagaminame, kokie atrodome, ką uždirbame, kam vadovaujame, kiek su mumis skaitomasi, kaip garsiai sugebame šaukti. Jonas Krikštytojas mums primena, kad taip nėra, kad ši logika tik veda į iliuzijas, kad žmogus yra kur kas daugiau, negu vien tai, ką turime ar darome. Jis pats gyveno ilgesingu Mesijo laukimu, savyje ruošdamas vietą, kad tik atpažintų Dievą, ir kad Dievas pažintų jį.

„Tai kas tu esi?“- dar kartą Joną klausė pasiųstieji: „Pranašas? Revoliucionierius? Mokytojas?“

Tačiau Jonas Krikštytojas pavadino save „balsu“. Jis yra balsas, per kurį aidi Žodis. Jonas nekalba savo mintimis, bet leidžia, kad per jį galėtų prabilti Tas, kuriam visi esame skolingi.

Balsas… Nedaug… O gal tai yra viskas?

Mes įsivaizduojame, kad esame dideli, kad sugebame pasakyti ar parašyti įsimintinus dalykus, išlikti istorijoje ar bent jau mūsų mylimųjų atmintyje…

Dievas mums atskleidžia, kas iš tikrųjų esame.

Ką mes galėtume pasakyti apie save? Gal galėtume pavadinti save Kantrybe, Šypsena, Gailestingumu, Svajone, Nerimu?

Bet kuriuo atveju, jei tai suvokėme, atverdami savo širdį Dievui, galime tuo tik pasidžiaugti…