Kinijoje religinis katalikų gyvenimas palengva atgyja

Esu kinė ir mano giminė pasižymi ilga budistine tradicija. Tik mūsų šeima buvo ir tebėra nedidelė krikščioniška ląstelė giminaičių ir kaimynų tarpe. Aš ir mano seserys mokėmės seserų saleziečių mokykloje. Vienuolinis gyvenimas manęs netraukė, dar mažiau keisti juodi seserų rūbai, tačiau pasiekusi brandos amžių ir galvodama apie ateitį pradėjau galvoti apie jas. Man atrodė gražus idealas pašvęsti gyvenimą ne tik šeimai, bet ir daugybei kitų, daugybei jaunuolių. Iš pradžių negalvojau, kad tam reikia Dievo pašaukimo, atrodė, kad pakanka mano pasirinkimo daryti gera. Tik po ilgo vidinio laiko supratau, kad pašvęstasis gyvenimas iš esmės yra asmens atsakas, - italų dienraščiui „Corriere della Sera“ pasakojo salezietė Marija Ko Ha Fong.

61 metų sulaukusi vienuolė įstojo į savąją kongregaciją 1970 metais, formaciją įgijo Italijoje ir Vokietijoje, parašė keletą teologijos ir meditacijų knygų itališkai ir kiniškai, dėsto Romoje ir kiekvienais metais semestrui važiuoja į Kiniją skaityti paskaitų biblistikos temomis įvairiose seminarijose.

Dienraščiui ji pasakojo apie savo įspūdžius iš šios šalies. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Bažnyčioje Kinijoje vyksta lėti, bet stebinantys pokyčiai. Keliasdešimt metų nuo visos likusios krikščionijos atkirsta katalikybė palengva atgimsta. Pasak oficialiosios Pekino statistikos, katalikų Kinijoje yra apie 10 milijonų, virš 70 vyskupų ir 1500 kunigų, per pastaruosius 15 metų atidaryta 4000 naujų maldos namų. Režimas leido veikti kelioms seminarijoms – vienai nacionalinei Pekine, šešioms regioninėms ir dar dešimčiai vyskupijose. Seminaristų yra apie tūkstantį. Prieš maždaug dvi dešimtis metų komunistinis režimas pradėjo būti šiek tiek tolerantiškesnis, nors dar prieš keletą metų išorinės ir viešos tikėjimo formos, pavyzdžiui procesijos, buvo neįsivaizduotinos. Vis tik dar ir šiandien valstybė skelbiasi esanti ateistine, o krikščionys, ypač priklausantys pogrindinėms bendruomenėms, yra persekiojami. Tačiau reikia atsižvelgti, kad Kinija yra didelė ir daugialypė šalis – kas tiesa vienai vietai, netiesa kitai.

Seminaristai kontinentinėje Kinijoje, anot salezietės Marijos Ko Ha Fong, dažniausia kilę iš katalikiškų šeimų, yra geri ir atviri jaunuoliai, su daugeliu gerų žmogiškų vertybių. Tačiau tiesa ir tai, kad jų pradinė krikščioniška formacija yra fragmentiška, atsilikusi, jiems nepažįstamas Vatikano II Susirinkimas ir jo stimulas Šventojo Rašto studijoms. Tačiau tai yra suprantama – keliasdešimt metų krikščionims nebuvo prieinamos katechezės ar knygos. Tik visai neseniai valdžia leido išspausdinti pusantro milijono Biblijų kinų kalba. Vienuolė pasidžiaugė gavusi leidimą – netikėtai - kiniškai išspausdinti jos pačios paruoštą „Įvadą į Naująjį Testamentą“.

Tačiau kinų jaunuolių pradinės formacijos trūkumą kompensuoja pačiai kinų kultūrai būdinga tradicija saugoti protėvių išmintį ir ja vadovautis, senuose klasikiniuose tekstuose ieškoti moralinių kriterijų šiai dienai. Todėl seminaristai gana greitai ir lengvai įsigilina į Bibliją, į Izraelio istoriją ir Jėzaus gyvenimą.

Prieš 1950 metus, prieš komunistinio režimo pradžią, Kinijoje buvo apie 7000 vienuolių moterų, kurios vėliau buvo išvytos, uždraustos, įkalintos. Vis dėlto dalis jų sugebėjo toliau vienuolinį gyvenimą išgyventi privačiai. Tačiau dabar religinės kongregacijos vėl atgyja. Oficialiai seserų vienuolių yra apie 2000, nežinia kiek pogrindinėse bendruomenėse. Daug kongregacijų formaliai ar pusiau formaliai vėl atidarė naujokynus.

Bažnyčios Kinijoje ateitis, anot salezietės, labai priklausys nuo to, ar sugebės susitaikyti ir bendradarbiauti oficialiosios ir pogrindinės katalikų bendruomenės. Čia Bažnyčios viltis patikėta jaunuoliams – galbūt jie, mažiau slegiami praeities nuoskaudų, sugebės sugyventi draugiškai ir broliškai. (rk)