R. Cantalamessa. Antroji evangelizavimo banga Bažnyčios istorijoje
Gruodžio 9 dieną tėvas kapucinas, Popiežiaus namų pamokslininkas Raniero Cantalamessa
Benediktui XVI ir jo bendradarbiams perskaitė antrąjį Advento pamokslą. Šiemetinis
pamokslų ciklas skirtas evangelizavimo Bažnyčios istorijoje temai. Pirmajame pamoksle
t. Cantalamessa kalbėjo apie evangelizaciją pirmaisiais trimis amžiais, o šiame –
tautų kraustimosi ir maišymosi laikotarpiu po Romos imperijos žlugimo 476 metais.
Tuo
metu vietoj vieningos imperijos įsisteigė taip vadinamosios romėnų-barbarų karalystės
– anglų, saksų, vizigotų, alemanų, frankų ir kitų. Bažnyčia atsidūrė prieš epochinį
apsisprendimą kaip elgtis šioje naujoje situacijoje. Situacija dalinai buvo panaši
į tą, kai norint į Bažnyčią priimti pagonis teko atsiplėšti nuo judaizmo.
Intelektualiniu
požiūriu labiausiai tikėjimo perkėlimui į naują pasaulį nusipelnė Augustinas, o praktikoje
daug ką iniciavo Romos popiežiai. Po truputį krikščionių nuostatos barbarų tautų atžvilgiu
keitėsi – barbarų pasaulis iš nuolatinės grėsmės tapo misijų lauku.
Bažnyčia
turėjo laimėti du mūšius. Pirmiausia prieš eretišką krikščionybės formą - arijonizmą,
kurį daug tautų, prieš pergalingai įžengdamos į imperijos širdį, buvo perėmusios rytuose.
Arijonizmas neturėjo katalikybei prilygstančios teologijos, kultūros ir organizacijos.
Vis tik prireikė beveik trijų amžių, kol tautos paliko arijonizmą ir pritarė katalikybei.
Tačiau tikrasis iššūkis buvo pagonių evangelizavimas, tiek vidinis – senųjų
imperijos tautų, tiek išorinis – naujųjų tautų. Čia verta prisiminti, kad žodis „pagonis“
yra kilęs iš žodžio „pagus“, lotyniškai „kaimas“. Kaimiškų vietovių evangelizavimas
buvo gerokai vėlesnis už miestų.
Svarbus momentas buvo merovingų karaliaus
Chlodvigo atsivertimas ir krikštas 498 arba 499 metais. Tai, pagal tuometinį paprotį,
lėmė ne tik frankų, bet ir kitų jo užkariautų tautų religinę ateitį. Dar vienas žingsnis
Europos evangelizavime buvo žengtas su slavų tautų atsivertimu, susietu su šventųjų
Kirilo ir Metodijaus darbu.
Galima pridurti, kad evangelizavimas barbarų tautose
skyrėsi nuo to, kuris vyko graikiškame-romėniškame pasaulyje. Jame krikščionybė susidūrė
su dideliu išprusimu, organizuotumu, su kultūra, su kuria galėjo dialoguoti. Tuo tarpu
santykiuose su barbarų tautomis ne tik evangelizavo, bet ir civilizavo – mokė skaityti
ir rašyti, perdavė kultūrą.
Evangelizuojant iš naujo Europą po Romos imperijos
griūties nereikia užmiršti tylaus, bet lemiamo moterų vaidmens – už daugelio didelių
atsivertimų yra būtent jos, kaip kad Chlodvigo žmona šventoji Klotilda.
Atskirai
reikia paminėti vaidmenį vienuolių ir vienuolijų, kurios plito dviem kryptim: iš pietų
ir centro Prancūzijos iki pat Airijos ir Škotijos, ir Italijos, kartu su šv. Benedikto
veikla. Nuo V iki VIII amžiaus Europa buvo tiesiog nuklota benediktinų vienuolynai,
kurie ne tik skleidė tikėjimą, bet taip pat vystė menus, žemės ūkį ir bendrą kultūrą.
Vienuolių misionierių istorijos prilygsta šventojo Pauliaus – ta pati drąsa ir troškimas
nešti Evangeliją per visus įmanomus pavojus ir nepriteklius.
Ką šis istorinis
paveikslas mus moko šiandien? Galima pastebėti, kad jei anuomet tautos judėjo iš rytų
į vakarus, šiandien juda iš pietų į šiaurę, ir Bažnyčia turi būti atvira joms. Jei
anuomet į Europą atvyko pagonys ar krikščionys eretikai, tai šiandien tautos turi
savo gerai organizuotą ir sąmoningą religiją. Tad naujas veiksnys šiandien yra tarpreliginis
dialogas, kurį Bažnyčia suvokia ne kaip evangelizavimo priešpriešą, bet kaip savo
misijos prielaidą.
Svarbu mokytis neatskirti misijos nuo kontempliacijos. Nereikia
pasiduoti nei bejėgiškumui, nei karštligiškam aktyvizmui. Kai kas sako – namai dega,
neturim laiko maldai ir kontempliacijai, reikia skubėti gesinti. Tačiau evangelizavime
žmogus be maldos būtų panašus į gaisro be vandens gesinti atvykusį gaisrininką. Reikia
sintezės tarp veiklos ir maldos. Geri tokios sintezės pavyzdžiai yra Paryžiuje gimusios
„Jeruzalės vienuolinės brolijos“, ekumeninė Taizé bendruomenė ar Bose vienuolynas
Italijoje. Šios naujos formos nepakeičia senųjų, tačiau, perimdamos jų dvasines tradicijas
ir kurdamos naujas, jas papildo.
Tačiau, be abejo, visus toli pranokstantį
pavyzdį teikia pats Jėzus, kurio dienos buvo nuostabi maldos ir pamokslavimo sampyna.
Jis ne tik meldėsi prieš pamokslavimą, bet meldėsi, kad žinotų ką pamokslauti. „Ką
aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“, tvirtino Jėzus ir iš čia kyla jo
visus stulbinęs autoritetas kalbant.
Galiausiai, anot t. Cantalamessa, nereikia
pamiršti, jog Marija yra „evangelizavimo Žvaigždė“, anot pirmą kartą popiežiaus Pauliaus
VI pavartoto titulo, nes atnešė Dievo Žodį ne vienai tautai, o visam pasauliui. Ne
tik lūpose, bet savo kūne nešiojusi Dievo Žodį, juo spindėjo visiems šalia buvusiems.
(rk)