Šventasis Tėvas vadovavo maldai Romos mieste, prie Nekaltai Pradėtosios statulos

Ketvirtadienį po pietų, kaip kasmet Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, popiežius Benediktas XVI nuvyko į Romos miesto centrą ir vadovavo trumpai maldos valandėlei aikštėje netoli garsiųjų Ispanijos laiptų, kur stovi netrukus po Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo popiežiaus Pijaus IX pastatydinta aukšta kolona su Mergelės Marijos statula viršuje.

Didžioji Nekaltai Pradėtosios šventė kasmet mus kviečia susirinkti čionai, vienoje gražiausių Romos aikščių, ir pagerbti tąją, kuri yra Kristaus ir mūsų Motina, - sakė Popiežius susirinkusiems romiečiams ir iš toliau atvykusiems maldininkams.

Marijos statula kolonos viršūnėje primena šiandien Liturgijoje skaitomą Apreiškimo Jonui ištrauką: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1). Ką reiškia šis regėjimas? Visų pirma, kad Marija yra ta moteris, apsisiautusi saule, arba kitaip tariant apsisiautusi Dievu, apsupta Dievo šviesos ir gyvenanti Dieve. Šitas simbolis išreiškia Marijos būseną. Jinai yra „malonės pilnoji“, kupina Dievo meilės. Mėnulis po jos kojomis yra mirties ir mirtingumo simbolis. Ji yra visiškai suvienyta su savo Sūnumi, su Jėzaus Kristaus pergale prieš nuodėmę ir mirtį. Joje nėra jokio mirties šešėlio. Ji pilnutėlė gyvybės. Apokalipsės vizijoje yra ir kitas elementas – dvylikos žvaigždžių vainikas ant moters galvos. Šis ženklas simbolizuoja dvyliką Izraelio giminių ir reiškia, jog Marija yra visos Dievo Tautos, visos šventųjų bendrijos centre.

Šis, Dievo Motiną simbolizuojantis ženklas, kartu yra ir Bažnyčios, visų laikų krikščionių bendrijos simbolis, - sakė Šventasis Tėvas. Moteris yra nėščia, ji nešioja savyje Kristų ir turi pagimdyti jį pasauliui. Dėl to, kad neša pasauliui Jėzų, Bažnyčia susiduria su nuožmiu priešu, kuris šioje apokaliptinėje vizijoje pavaizduotas kaip „didžiulis slibinas“ (Apr 12,3). Šis slibinas veltui tykojo praryti Jėzų – „sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas“ (Apr 12,5) – veltui, nes Jėzus, miręs ir prisikėlęs, įžengė į dangų pas Dievą ir sėdi jo soste. Dėl to slibinas, vieną kartą visiems laikams pralaimėjęs prieš dangų, savo puolimus nukreipė prieš moterį, prieš Bažnyčią pasaulio dykumoje. Tačiau Bažnyčią visais laikais remia Dievo šviesa ir jėga. Jis ją maitina dykumoje savo Žodžio ir Eucharistijos duona.

Vienintelis dalykas, kurio Bažnyčią turi bijoti, tai jos pačios narių nuodėmė, - sakė popiežius Benediktas. Jei Marija yra Nekaltai Pradėtoji ir joje nėra jokios dėmės, tai Bažnyčia yra šventa, bet ją žeidžia mūsų nuodėmės. Dėl to laike keliaujanti Dievo tauta kreipiasi į savo Dangiškąją Motiną ir prašo jos pagalbos; meldžia, kad ji lydėtų einančiuosius tikėjimo keliu, kad drąsintų krikščioniško gyvenimo pasiryžimus ir kad palaikytų mūsų viltį.