Į Lietuvą atkeliavo filmas apie Tibhirine vienuolius kankinius

1996 metų gegužės 30 dieną Alžyre buvo rasti 7 prancūzų kilmės Tibhirine abatijos vienuolių trapistų palaikai.

Vienuolių trapistų mirties istorija sukėlė didelius atgarsius tiek pačiame Alžyre, tiek Prancūzijoje. Jų nužudymo sumanytojai ir motyvai, kaip dažnai būna panašiais atvejais, nėra visiškai aiškūs ir yra apsupti debesies prieštaringų hipotezių.

Padėtis 1996 metais buvo labai įtemta ir žmogaus gyvybė nedaug ką reiškė tikrą pilietinį karą išgyvenančiame Alžyre: šalies vyriausybė ir kariuomenė, sunerimusios dėl radikalių islamistų sėkmės 1992 metų parlamento rinkimuose, nutraukė pradėtą bandymą demokratizuoti šalį. Tada ir prasidėjo dešimtmetį trukę reguliariosios kariuomenės bei islamistų susirėmimai, kainavę tūkstančius kovotojų ir taikių gyventojų mirčių.

Kitiems užsieniečiams pasitraukiant iš Alžyro, prancūzų vienuoliai nusprendė likti. Taikūs, malda ir rankų darbu gyvenantys trapistai jau buvo tapę savo gyvenamosios vietovės dalimi ir nutarė, kartu su kitais, pergyventi šalį draskančius sukrėtimus. Toks sprendimas buvo priimtas visiems už tai nubalsavus, puikiai suprantant riziką.

Su vietiniais gyventojais vienuolių bendruomenė dešimtmečius gyveno visiškoje harmonijoje ir abipusėje pagarboje – abatija ir aplinkiniai gyventojai buvo susibūrę į žemės ūkio kooperatyvą, trapistai savo misiją tarp musulmonų suvokė kaip buvimą „besimeldžiančiais tarp besimeldžiančiųjų“. Vieną abatijos patalpą trapistai buvo paskyrę vietos gyventojams, neturėjusiems savo mečetės, melstis. Vienas iš vienuolių, aštuoniasdešimt metų peržengęs brolis Lukas, buvo gydytojas ir 50 metų dirbo šį darbą neprašydamas atlyginimo, nežiūrėdamas į socialinį statusą. Visus apylinkių žmones pažinojęs ir vardais juos vadinęs vienuolis buvo ypač jų gerbiamas. Kartais į vienuolyną ateidavo ar būdavo atgabenami ginklais sužeisti žmonės. Brolis Lukas, neklausdamas vardų, gydė ir juos, sakydamas, kad jam jie tik ligoniai.

Liudininkai pasakoja, kad 1996 metais kovo pabaigoje naktį į abatiją atvažiavo du sunkvežimiai, kurie išsivežė 7 vienuolius, nors neapžiūrėjo kito vienuolyno sparno, kuriame buvo dar du broliai ir tuzinas vienuolyne apsistojusių žmonių. Po kurio laiko tuometinis vienos islamistinės organizacijos vadas Djamel Zitouni paskelbė, kad esą vienuoliai jo rankose ir jis juos paleisiąs mainais į kalėjime esantį savo bendražygį. Po dviejų mėnesių nesėkmingų derybų ir bandymų rasti trapistus, 1996 metų gegužės 21 dieną buvo paskelbta, jog vienuoliams įvykdyta egzekucija.

Septynių trapistų mirtis savaime nėra daugiau arba mažiau už kokių kitų 7 žmonių nutrauktus gyvenimus. Tačiau tai, ką mažos Tibhirine trapistų bendruomenės nariai mums paliko – tai maldos, krikščioniško romumo ir stiprybės liudijimas, puikiai žinant apie gręsiantį pavojų ir įveikiant mirties baimę.

Apie Tibhirine vienuolius kankinius parašyta ne viena knyga ir pastatyti bent penki filmai. Pats garsiausias iš jų – 2010 metų Kanų kino festivalio Didįjį Žiuri ir Ekumeninės Žiuri prizus pelnęs režisieriaus Xavier Beauvois filmas „Apie dievus ir žmones“.

Kaip vėliau interviu pasakojo režisierius ir patys aktoriai, norėdami gerai ir rimtai pasiruošti savo vaidmenims lankėsi senoviniame, 11 amžiaus pabaigoje įsteigtame Tamié vienuolyne Prancūzijos Alpėse, kuriame gyvena trisdešimties trapistų bendruomenė. Aktoriai dalyvavo rekolekcijose, giedojo grigališkąjį choralą, gyveno vienuolinio gyvenimo ritmu. Filmas rodomas nuo gruodžio 9 dienos Skalvijos kino teatre, Vilniuje. (rk)