R. Cantalamessa. Krikščionybės sėkmė

Penktadienio ryte Benediktas XVI su artimiausiais bendradarbiais išklausė pirmąjį Advento pamokslą, kurį pasakė kapucinas Raniero Cantalamessa, Popiežiaus namų pamokslininkas. Šio Advento pamokslus, kurių iš viso bus keturi, t. Cantalamessa skyrė naujojo evangelizavimo temai Bažnyčios istorijoje, tokiu būdu komentuodamas popiežiaus paskelbtus Tikėjimo metus ir naujajam evangelizavimui nukrikščionėjusiuose kraštuose.

Šio penktadienio pamoksle kapucinas kalbėjo apie evangelizavimą ir krikščionybės plitimą pirmais trimis amžiais.

Šis laikotarpis išskirtinis ir pavyzdingas tuo, kad krikščionybė sklido vien savo jėgomis, neremiama jokios pasaulietinės jėgos. Atsivertimai nebuvo įtakoti išorinių, materialinių ar kultūrinių veiksnių. Būti krikščionimis nebuvo mada ar paprotys, tačiau prieš srovę einantis pasirinkimas, neretai rizikuojant gyvybe. Tam tikrais atžvilgiais, panaši situacija kai kuriose pasaulio vietose kartojasi ir šiandien.

Krikščioniškas tikėjimas gimė su visuotiniu atvirumu. Jėzus sakė mokiniams - eikite į visą pasaulį, skelbkite visoms tautoms. Šiuo universalumu pasižymėjo jau pirmoji mokinių karta, Tiesa, reikėjo įveikti ne vieną barjerą, tarp jų ir svarbiausią, religinį, skyrusi žydus nuo pagonių. Čia daug nusipelnė apaštalas Paulius.

Nesigilinant per daug į geografines detales, galima pasakyti, kad misijos suaktyvėjo antrojo amžiaus pabaigoje, valdant imperatoriui Komodui, o vėliau trečiojo amžiaus antroje pusėje, iki imperatoriaus Diokleciano didžiojo persekiojimo 302 metais.

Pirmaisiais dviem amžiais tikėjimo skleidimas buvo patikėtas asmeninei iniciatyvai. Pirmieji krikščionybės dokumentai pasakoja apie klajojančius pranašus, lankančius tiek miestus, tiek pavienes sodybas. Daug atsivertimų įvyko per asmeninius kontaktus prekyboje, kariuomenėje, profesinėje veikloje. Tačiau trečiojo amžiaus antroje pusėje pastebimas kokybinis pokytis – misijos pradedamos koordinuoti vyskupo, jos tampa ne pavienių asmenų, o visos bendruomenės reikalu.

Trečiojo amžiaus pabaigoje krikščionybės jau paplitusi visuose socialiniuose sluoksniuose ir visoje Romos imperijoje. Imperatorius Konstantinas tik konstatavo ir priėmė šią faktinę situaciją. Tuo tarpu ją visai ignoruoja kai kurie populiarūs autoriai, tvirtinantys, kad esą būtent šis imperatorius savo sumetimais niekam nežinomą žydų sektą pavertė imperijos religija.

Daug istorikų domėjosi kaip krikščionybės žinia sugebėjo įveikti nepaprastai rafinuotą graikų kultūrą ir imperijos galybę. Vienas iš krikščionybės sėkmės veiksnių buvo artimo meilės darbai. Kitas – sugebėjimas suderinti antgamtiškumą ir racionalumą, religinę gelmę ir graikų minties galią.

Tačiau istorinis metodas ir krikščionybės sėkmės istorinis studijavimas turi vieną ribą – jis susitelkia ties evangelinės žinios skleidėjais ir aplinkybėmis, tačiau mažai ką gali pasakyti apie pačią žinią. O juk būtent ji yra pati svarbiausia. Ir pats Jėzus savo parabole apie sėją viską paaiškina – su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris sėja, o vėliau sėkla pati išauga.

Ne dėl išorinių aplinkybių, o dėl pačioje sėkloje esančios jėgos ši išauga. Tai ir yra esminis krikščionybės sėkmės veiksnys. Taip, reikia sėjėjo rankos mosto, tačiau po to jis gali eiti namo ir ilsėtis, o sėkla jau auga pati. Kitame panašiame palyginime Jėzus kalba apie mažytį garstyčios grūdą, kuris užauga ir tampa dideliu augalu.

Toks paaiškinimas labai kontrastuoja su istoriniu metodu, kuris studijuoja išorines aplinkybes, sėjėjus, tačiau ne pačią sėklą, kai būtent joje, Jėzuje yra visko pradžia. Evangelizacijoje to niekad nereikia išleisti iš akių.

Jėzaus parabolės, pasak t. Cantalamessa, taip pat mus moko nepasiduoti nerimui ir netikrumui, tačiau su didele ramybe pasitikėti Dievu. Turime sėti, tačiau nereikia visą likusį laiką nerimaujant ir nekantraujant laukti rezultatų. Sėklos augimas nebėra mūsų, tačiau Dievo ir klausytojo, kuriame tikėjimo sėkla pasieta, reikalas. (rk)