Popiežiškosios šeimos taryba – profilis ir veiklos panorama

Romos kurija yra sudaryta iš daugelio institucijų, kurioms yra nustatyti konkretūs uždaviniai dirbant tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaujant tarpusavyje. Šio didelio organizmo bendras tikslas – padėti popiežiui vykdyti jo visuotinę sielovadinę tarnystę Bažnyčioje.

Šiomis dienomis vykstančioje Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinėje sesijoje vienas iš pranešėjų, monsinjoras Carlos Simon Vazquez pateikė apibendrinantį žvilgsnį į šios institucijos gyvenimą per trisdešimt metų nuo jos įsteigimo.

Bažnyčia rūpinasi ir domisi šeima, nes yra įsitikinusi, kad tai Dievo norėta institucija, Dievo planas dideliam skaičiui žmonių pasaulyje. Tai Dievo kvietimas vyrui ir moteriai siekti laimės ir gyvenimo pilnatvės.

Instituciškai Popiežiškosios šeimos tarybos užuomazga galima laikyti 1973 metais popiežiaus Pauliaus VI įsteigtą „Komitetą šeimai“. Dideli pokyčiai prasidėjo su popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžia. Kaip gerai žinoma, šis popiežius, dar būdamas kardinolu Krokuvoje, šeimos temą buvo pasirinkęs vienu iš savo prioritetu, draugavo su šeimomis ir troško joms pasiūlyti sielovadinę tarnystę.

Pirmasis ilgo Jono Pauliaus II pontifikato metu, 1980 metais sušauktas Vyskupų Sinodas buvo skirtas būtent šeimai. Jo metu buvo išsakyti principai, kurie galioja ir šiandien. Jie apibendrinti posinodiniame paraginime „Familiaris consortio“ Šeima yra Trejybės ir Kūrėjo santykio su žmogumi atspindys. Šeima apima visą žmogų, visą jo dvasinę ir kūnišką prigimtį – todėl jei Bažnyčios kelias yra žmogus, tai neišvengiamai taip pat ir šeima. Pačią Bažnyčią galimą aprašyti kaip „šeimų šeimą“. Šeima taip pat yra žmogaus integralaus vystymosi sąlyga ir visuomenės gėris. Šios dimensijos tarpusavyje integruojasi.

Popiežiškoji šeimos taryba buvo įsteigta 1981 metais su Jono Pauliaus II Motu Proprio „Familia a Deo Instituta“, publikuotu gegužės 14 dienos Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“. Įvykęs pasikėsinimas į Jono Pauliaus II gyvybę sutrukdė popiežiui paskelbti asmeniškai, kaip buvo numatęs, apie Tarybos įsteigimą dieną prieš tai vykusioje Bendrojoje audiencijoje.

Naujosios tarybos programiniu dokumentu tapo posinodinis paraginimas „Familiaris consortio“. Jai buvo patikėta dvejopa misija – rūpintis santuokos ir šeimos sielovados klausimais bei Bažnyčios iniciatyvomis, kurios susietos su gyvybės apsauga.

Ši misija skaidosi į daugybę konkretesnių uždavinių: dieviško sumanymo apie šeimą ir santuoką pažinimo sklaida; su šeimos institutu susijusių doktrininių, mokslinių, dvasinių klausimų studijavimas; kitų bažnytinių institucijų informavimas apie su šeima ir gyvybe susijusias problemas; šeimos sielovadininku formacija; parama deramam šeimos teisiniam pripažinimui ir šeimos teisės evoliucijos stebėjimas; parama šeimų judėjimams ir jų koordinacija.

Kokiais būdais Popiežiškoji šeimos taryba tai daro? Svarbūs yra kontaktai, susitikimai, konsultacijos su vyskupais iš viso pasaulio, kurie atvyksta į Romą su vizitu „ad Limina“. Teologinės, moralinės ar mokslinės studijos yra skelbiamos keturiskart per metus išeinančiam Tarybos žurnale „Šeima ir gyvenimas“, bioetikos klausimais dažnai bendradarbiaujant su Popiežiškąja gyvybės akademija. Taryba taip pat yra parengusi keletą žodynų, doktrininių bei sielovadinių dokumentų rinkinių, kurie yra svarbūs įrankiai dirbantiems šeimos sielovados srityje – tarp jų galima paminėti „Lexicon – dviprasmiai ir diskutuotini terminai apie šeimą, gyvybę ir etinius klausimus“, „Šeimos vadovas – Magisteriumo ir sielovados dokumentai apie šeimą ir gyvybę“.

Šeimos taryba rengia įvairioms temoms skirtas konferencijas ir kongresus, kuriuose aktyviai dalyvauja šeimos ar šeimų judėjimai. Labai svarbios Šeimos tarybos gyvenimui yra plenarinės asamblėjos, kuriose dalyvauja tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, atstovaujantys įvairias geografines ir bažnytines tikroves. Ir, žinoma, negalima nepaminėti nuo 1994-ųjų, su trejų metų intervalais rengiamus Pasaulinius šeimų susitikimus. 2012 metų susitikimas Milane bus jau septintasis. (rk)