Popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą. „Ne žmogus, bet Dievas yra pasaulio šeimininkas“.

Šiandien su visa Bažnyčia pradedame naujus liturginius metus, naują tikėjimo kelionę, į kurią leidžiamės savo bendruomenėse, bet kuri, kaip kasmet, aprėpia taip pat visą pasaulio istoriją, Dievo slėpinį, išganymą ir jo šaltinį, Dievo meilę. Liturginiai metai pradedami Advento laikotarpiu. Tai neparastas metas, mūsų širdyse žadinantis Kristaus sugrįžimo troškimą ir kviečiantis mus atsiminti jo pirmąjį atėjimą, kai jis, atsisakęs savo dieviškosios didybės, prisiėmė mūsų mirtingąjį kūną.

„Budėkite!“ – sako Viešpats šios dienos Evangelijoje. Jis tai sako ne tik mokiniams, bet visiems: „budėkite!“. Tai labai sveikas priminimas, kad mūsų gyvenimas nesiriboja tik šia žeme, bet yra nukreiptas į anapusybę, tarsi augalas, kuris išdygsta žemėje ir stiebiasi link dangaus. Žmogus yra mąstanti būtybė, apdovanota laisve ir atsakomybe, dėl to kiekvienas iš mūsų turėsime atsiskaityti už tai kaip gyvenome, kaip naudojome savo gabumus – ar juos pasilakėme tik sau, ar jie davė naudos ir mūsų broliams.

Mus verčia susimąstyti taip pat ir Izaijo, Advento pranašo, tautos vardu į Viešpatį nukreipti maldos žodžiai: „Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas“ (Iz 64,6). Šis aprašymas tarsi atspindi dabartinio postmoderniojo pasaulio panoramą: miestuose žmonės gyvena anonimišką horizontalų gyvenimą, kuriame Dievo nėra, o žmogus mano esąs vienintelis šeimininkas, tarsi viskas tik nuo jo priklausytų: statybos, darbas, ekonomika, susisiekimas, mokslas, technika. Kartais šiame kone tobulame pasaulyje įvyksta didžiulės nelaimės, sujaukiančios ar tai gamtos, ar visuomenės gyvenimą, ir staiga imame galvoti, kad Dievas mus apleido, kad paliko mus mūsų pačių valiai.

Tačiau iš tiesų tikrasis šios pasaulio šeimininkas yra ne žmogus, bet Dievas. Evangelija sako: „Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mk 13,35-36). Kasmet Adventas mums tai primena, kad mūsų gyvenimas eitų teisinga kryptimi, link Dievo, kurio veidas ne rūstus kaip šeimininko, bet švelnus kaip Tėvo ir bičiulio. Kartu su Švenčiausiąja Mergele, kur mus lydi Advento keliu, melskimės pranašo žodžiais: „Viešpatie, tu – mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas” (Iz 64,7).