Pirmasis Advento sekmadienis

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33–37)

LAUKTI DIEVO, mons. Adolfas Grušas

Vėl pradedame iš naujo…

Baigę liturginius metus su mintimis apie žmogaus likimą ir paskutinį teismą, apie Viešpaties valdžią visam pasauliui, nors jau rengėmės ir praleidome ne vienas Kalėdas, dar kartą girdime kvietimą rengtis Kristaus atėjimui.

Esame čia ne tam, kad apsimestume, jog Jėzus gimsta vėl iš naujo. Ne, Jis yra gimęs, gyveno žemėje, mirė ir prisikėlė, tačiau mums adventas skirtas sudaryti galimybę Kristui gimti mūsų širdyse.

Tarp Jėzaus atėjimo į pasaulį ir Jo sugrįžimo esame mes, yra mūsų laikas. Kasmet iš naujo apmąstome išganymo istoriją, vėl klausomės tų pačių Evangelijos ištraukų, grįžtame vėl prie tų pačių tiesų, tačiau kaskart vis geriau jas suprasdami. Žinoma, to bent jau reikia tikėtis.

Tenka pripažinti, kad yra daug priežasčių, dėl kurių galėtume netekti drąsos: ekonominė krizė, neaiškumai politikoje, vis didėjantis pyktis visuomenėje, Bažnyčia, kuriai taip sunkiai sekasi atgaivinti tikėjimo poreikį žmonių širdyse, įsprausta į kampą, išsigandusi ir kartais pasimetusi dėl savo narių neištikimybės.

Trumpai tariant, esame suvargę, ir mums reikia Atpirkėjo.

Esame labai panašūs į žydų tautą Babilonijos tremtyje. Tada išrinktosios tautos nusivylimas siekė viršūnę: kur visi tie pažadai, kuriuos Dievas buvo davęs protėviams? Kur yra Dievas, apie kurį buvo kalbama su karštu tikėjimu? Atliepdamas į tokį nusivylimą pranašas Izaijas savo tautiečiams išdrįso pasakyti tiesą: tautą išgelbės ne istorinė pirmtakų atmintis, bet vien tik Dievas, vienintelis visų Tėvas, kuris atsiųs Atpirkėją. Šios pranašystės ištrauką ir girdime pirmajame Mišių skaitinyje.

Izraelyje šeimos narių tarpusavio ryšiai buvo labai glaudūs. Jei kuris nors iš šeimos narių pakliūdavo į vergiją, užsitraukdavo skolas, tapdavo karo belaisviu, kuris nors iš šeimos narių privalėdavo jį išpirkti, sumokėti už išlaisvinimą arba, kraštutiniu atveju, vietoje jo eiti į vergiją. Toks žmogus buvo vadinamas atpirkėju.

Advento metu mums primenamas Dievo pažadas atpirkti mus, o tai reiškia, atsidurti mūsų vietoje, kad išvaduotų mus iš tūkstančių vergijų, į kurias esame papuolę…

Griežtokas palyginimas, kurį Bažnyčia siūlo apsvarstyti šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, mums atveria visą pasaulį.

Jėzus ateina pas mus naktį, pasislėpęs tarp kitų kūrinių. Mes galime priimti jį, tačiau kitaip, negu Jį pažino mokiniai, kai Jėzus pats atėjo pas juos ir pakvietė eiti drauge. Mes esame naktyje, kuri reiškia ieškojimo pastangas, idealo ilgesį, maldos bei dvasingumo pasaulio atskleidimą. Savo sunkumų naktyje mes galime susitikti Viešpatį.

Tam reikia nebijoti įsigilinti į save, pamėginti suvokti, kas iš tiesų esame. Jei skirsime bent kiek laiko savo vidiniam gyvenimui, sugebėsime įžvelgti Dievo buvimą kasdienybėje.

Mes galime susitikti Mokytoją, patyrę išlaisvinimą atgailos sakramente, kai, vedami atsivertimo dvasios, suprantame, kad nebesame savo baimių, silpnumo, nenuoseklumo aukomis. Būna žmonių, kurie, vedami stiprios vidinės patirties, atveria savo širdį Dievo grožiui ir atsiverčia, jausdamiesi laisvais žmonėmis. Tai kelionės per dykumą, atvedančios prie Sandoros kalno, pradžia.

Pradedame vidinio budėjimo mėnesį, kad Dievas dar kartą užgimtų mumyse.

Žinoma, Jis jau yra gimęs pasaulyje, nes priešingu atveju neskaitytume šių Evangelijos žodžių.

Be abejo, Jėzus jau yra gimęs, nes kitaip nesiryžtume kovoti prieš tikėjimo išoriškumą ir drungnumą.

Aišku, Jis yra gimęs, nes, jei to nebūtų, nemėgintume eiti ieškoti Dievo.

Tačiau visų pirma tai, ką galime padaryti, yra mūsų pastangos budėti, nepasiduoti kasdieninio gyvenimo beprotybei, neleisti, kad išorės rūpesčiai užgožtų mūsų, kaip Dievo ieškotojų, vidinį ilgesį. Pradedame vidinio gyvenimo, maldos, vilties laiką.

Mus link Kalėdų veda viltis.

Jei Dievas tampa žmogumi, reiškia, kad Jis dar nenusivylė mumis.

Jei Dievas tampa žmogumi, reiškia, kad galime mokytis iš Jo ir vis giliau suvokti savo žmogiškumą.

Jei Dievas tampa žmogumi, tai reiškia, kad gyvenimui reikia Dievo, ir gyvenimas su Juo yra nuostabus!

Verta bent šį kartą pamėginti rimtai įsiklausyti į Dievo Žodį.

Ir laukti Dievo…