Kardinolas W. Kasper. Be tikėjimo į Dievą Bažnyčią galima užmiršti

Spalio mėnesį Benediktas XVI apaštaliniu laišku „Porta Fidei – Tikėjimo durys“ paskelbė apie būsimus Tikėjimo metus, kurie prasidės 2012 metų spalio 11-ąją ir baigsis 2013 metų lapkričio 24, per Kristaus Visatos Karaliaus iškilmę.

Italų mėnraščio „30 Giorni“ puslapiuose šią Šventojo Tėvo iniciatyvą komentavo kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas emeritas.

1967 metais Tikėjimo metus buvo paskelbęs popiežius Paulius VI. Tai buvo keleri pirmieji metai po Vatikano II Susirinkimo, prisiminė kardinolas Kasper, tuomet dar jaunas teologas. Praėjus pirminiam entuziazmui atrodė, kad viskas griūva. Šitame kontekste Paulius VI paskelbė Tikėjimo metus, norėdamas pasakyti, kad visko širdis yra tikėjimas. Reformos yra būtinos ir naudingos tada, kai skirtos tikėjimo gyvenimui ir tikinčiųjų išgelbėjimui. Pasisekusios Bažnyčios reformos yra tos, kurios buvo padarytos dėl konkrečių sielų poreikių – garsų Bažnyčios istoriką Yves Congar citavo kardinolas.

Pasak jo šiandien, ypač Europoje, konstatuojama tikėjimo krizė. Ypač tarp jaunuolių, kurie nebeturi jokio realaus kontakto su Bažnyčios gyvenimu, su sakramentais. Tačiau Benediktas XVI savo laiško pirmose eilutėse primena, kad Dievas tikėjimo duris visada laiko atviras. Ne mes jas atidarome, bet Dievas. Todėl visada įmanoma tikėjimo pradžia. Tikėjimas nėra mūsų užkariavimas, mūsų turėjimas, nuosavybė ar gaminys. Jis gaunamas dovanai.

Ir jį gavus negalima pasakyti, kad jį jau „turi“. Tikėjimo dovaną gavę tikintieji visada yra piligrimystėje. Šios dovanos negalima sulyginti su kokio nors žinojimo įsisavinimu. Bažnyčioje, ypač susiduriant su netikėjimu ir ateizmu, linkstama tikėjimą traktuoti kaip nuosavybę. Lygtais pagrindinė problema būtų ginčai ir mūšiai su netikinčiais, beveik užmirštant, kad Kristus mirė dėl visų.

Tikėjimas pirmiausia yra asmeninis ryšys su Dievu, kuris išreiškiamas malda ir pasitikėjimu, kad bet kokioje situacijoje esame Dievo rankose. Tai reiškia, Jėzaus žodžiais, mylėti Dievą visa širdimi. Pirmasis (Dekalogo) įstatymas Dievo meilę susieja su meile artimui taip, kaip sau pačiam. Tokiu būdu tikėjimas turės socialinių, kultūrinių, politinių pasekmių. Tikėjimas neturi būti priešpastatomas veikimui, be kurio rizikuoja tapti intelektualizmu su misticizmo priemaišomis.

Tačiau tikėjimui dingus, šios pasekmės taptų tam tikra humanizmo forma ar ideologija, be giliojo pamato. Dažnai taip nutinka su sekmadienio homilijomis, kurios tampa instrukcijomis ką krikščionys turi daryti, ko neturi, tačiau trūksta žinios apie Dievą, kuris visada mus lenkia su savo malone.

Tokioje perspektyvoje reikia suprasti ir Benedikto XVI pasiūlymą per Tikėjimo metus vyskupijoms, parapijoms, bendruomenėms gilinti savo supratimą apie Bažnyčios Credo – Tikėjimo išpažinimą. Credo išreiškia tikėjimo visumą. Svarbu pabrėžti, kad tai yra daugiau už dogmatinę-konceptualinę sistemą. Credo yra malda, yra pašlovinimas, yra padėka, kurią kalbame ar giedame sekmadienio Mišiose. Tuo tarpu dogmatinės sistemos neįmanoma giedoti. Tikėjimo išpažinimas yra tikėjimo veiksmas, o tai daug daugiau už paprastą, kad ir teisingų formulių kartojimą. Credo turi svarbų bendruomeninį lygį. Nesame vieni tikėjime, jį išpažįstame su kitais, o taip pat kartu su praeities kartomis, šventųjų ir didžiųjų tikėjimo liudytojų draugijoje.

Tai ir yra tai, ką vadiname Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė. Tertulionas rašė, kad vienas krikščionis – ne krikščionis. Ir vis dėlto Bažnyčia nėra tikėjimo tikslas. Ji yra sakramentas, kitaip tariant, ženklas ir instrumentas. Bažnyčia yra kaip mėnulis, kuris nešviečia pats iš savęs, tačiau atspindi saulės – Kristaus šviesą. Tikime ne į Bažnyčią, o į Dievą, kuris mums apreiškia Bažnyčią kaip Kristaus Kūną.

Naudinga priminti, kad pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios Tėvai neišplėtojo doktrinos apie Bažnyčią, nejautė poreikio skirti daug dėmesio ekleziologijai. Sistematinė ekleziologija prasideda viduramžių pabaigoje, kaip reakcija į konsiliarizmą ir vėliau į Liuterį.

Jau minėto Yves Congar žodžiais, ekleziologija prasideda kaip „hierarchologija“ – teologinių ir doktrininių argumentų paieška siekiant pateisinti hierarchijos funkciją bažnytiniame audinyje. Žinoma, vyskupai ir kardinolai turi savo vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Tačiau reikia vengti tam tikros „ekleziocentrizmo“ pagundos. Bažnyčia turi atspindėti ne save, o Kristų. Benediktas XVI nenuilstamai kartoja, kad pagrindinis klausimas nėra apie Bažnyčią, bet apie Dievą. Be tikėjimo į Dievą Bažnyčią galima padėti į šoną ir užmiršti. (rk)