XXXIII eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: 'Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis'. Šeimininkas atsakė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: 'Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du'. Šeimininkas tarė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: 'Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo'. Šeimininkas jam atsakė: 'Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mt 25,14-30)

DOVANOS

Talentas lygus dvidešimt šešiems kilogramams aukso. Dešimt talentų – tai du šimtai šešiasdešimt kilogramų. Nėra ką besakyti: tai tikrai puiki galimybė, kuriai galėtų pavydėti ir šių laikų investuotojai… Vis tiktai kyla pagrįstas įtarimas, kad Jėzus visiškai nenorėjo mesti įtarimo akmenėlio į verslininkų daržą. Nepanašu, kad Viešpats norėjo viską suvesti į banalų pedagogiškai – moralinį pamokymą apie tai, kad žmogus privalo išnaudoti jam duotus talentus, gabumus, protą ir valią. Tokių protingų kalbų girdėjome pernelyg daug. Todėl iš karto turėtume apsispręsti, kad nekalbėsime apie natūralias dovanas.

“Talentas” - tai kažkas tokio, ką mums paliko Išganytojas, “pasitraukdamas” iš šio pasaulio. Tai ne kas kita, kaip Jo dovanos. Jomis nenorima pasakyti, kad menininkas privalo atskleisti savo genialumą, ir kiekvienas privalome galvoti, kaip geriau pasinaudoti savo gabumais. Vis tiktai šis palyginimas mums reikalingas, norint atskleisti, kas yra iš tiesų svarbiausia gyvenime. Jėzus kalba apie naują žmogų. Tai pasakojimas apie atsiliepimą į Dievo žodį. Apie tikėjimą, viltį, meilę, Dvasią, maldą, apie mūsų santykį su Kristumi.

Pamėginkime įsivaizduoti save tarnų vietoje. Kaip pasielgėme mes? Ką padarėme su mums patikėtu Dievo žodžiu? Ar kas nors, bendraudamas su mumis, irgi susižavėjo tikėjimu? Kiek žmonių pažadino mūsų viltis? Kiek mūsų meilė padrąsino kitus siekti gėrio?

Norint kur nors “investuoti” Jėzaus palyginime minimus talentus, tinka bet kokia aplinka, tame tarpe ir bankas. Be jokios abejonės, krikščionis gali ir privalo praverti banko duris, bet ne vien todėl, kad ten atidarytų sąskaitą, bet visų pirma tam, kad savo elgesiu skelbtų Dievo žodį. Nėra vietų ir situacijų, kur negalėtų būti krikščionis. Todėl labiausiai liūdina vaizdas, kai krikščionis slepia savo talentą: gėdijasi tikėjimo, apsimeta, jog priklauso Kristui, palaidoja Žodį, jį paversdamas žmogiškais žodžiais, skirtais savo paties patogumui, slepiasi už tuščių plepalų, bijo pasisakyti už gyvybę, nedrįsta garsiai liudyti tiesos, laisvės, tuo pačiu metu viską suvesdamas į tuščią moralizavimą.

Netgi Bažnyčia išduoda pati save, užsidarydama giliuose apmąstymuose ir uoliai gindama savo lobius. Lobio demonstravimas nėra didžiausia brangenybė. Dievui reikia, kad atsiskaitytume pagal tai, kiek mūsų pastangos davė vaisių. Saugomas talentas pelno bausmę, o ne išganymą. Bažnyčia negali stoti prieš savo Viešpatį, kaip nevykęs tarnas, ir mikčioti: “Štai Tavo lobis. Nieko nepaliečiau, nieko neišdaviau”. Viešpats laukia kitokių žodžių: “Tavo malonės dėka pasikeitė viskas. Tavo malonė palietė mus, palietė visus žmones”.

Lygiai tokie pat reikalavimai pateikiami ir tikintiesiems, todėl tikroji ištikimybė priklauso nuo to, kiek sugebėsime keisti pasaulį ir save. Kažin, ar “žemėje iškasta duobė” visų pirma nereiškia mūsų baimės rizikuoti (pradedant nuo baimės mylėti)? Mes negalime pasimesti, kaip netikęs tarnas, išsigandęs, kad jo šeimininkas yra “kietas” ir nori pjauti nesėjęs. Iš tikrųjų Viešpats nori pjauti ten, kur jau kažką pasėjome mes. Mūsų santykiai su Dievu negali būti pagrįsti vergiškais skaičiavimais: tiek – kiek. Juk iš tiesų mes kalbame apie meilę, o tai reiškia, kad ji pagrįsta ne tiek protu, kiek auka.

Mons. Adolfas Grušas