Krikščionybė ir tradicinės Afrikos religijos

Ne vienas komentatorius, rašydamas apie šį sekmadienį pasibaigusią Benedikto XVI kelionę į Beniną, prisiminė, kad ši žemė yra vudu (vodun, voodoo) religijos išpažinėjų centras, dvasiniai namai. Vudu, žodis, kuris dažnam vakariečiui asocijuojasi su filmuose eksploatuojamomis juodosios magijos temomis ir su adatomis subadytomis figūrėlėmis, Benine yra pripažinta oficialia religija ir, žinoma, tai gerokai skirtinga realybė nuo kinematografinių kūrinių. Kita vertus, tiesa ir tai, kad raganavimo praktikos Afrikoje yra gajos ir kad jos įvairiais būdais susijusios su tradicinėmis religijomis. Kokie tad yra santykiai tarp krikščionybės, Afrikos tradicinių religijų ir raganavimo?

Prieš vykdamas į Beniną, spalio pabaigoje popiežius Benediktas XVI susitikime su Angolos vyskupais pasmerkė kai kurias praktikas, kurios atranda pateisinimą Afrikos tradicinėse religijose ir kurios yra nesuderinamos su Kristaus mokymu. Vaikų ir senelių marginalizavimas ar net žudymas, dėl neteisingų kaltinimų raganavimu, yra nepateisinamas ir katalikų ganytojai, gindami kiekvieno asmens šventą teisę į gyvybę, turi užstoti šias aukas, pabrėžė popiežius.

Jis taip pat pridūrė, kad reikia suprasti gilius tokių praktikų motyvus, socialinius veiksnius, kad jos iš tikro, bendradarbiaujant su valstybe ir pilietine visuomene, būtų išrautos.

Benedikto XVI žodžius galima iliustruoti 2010 metais paskelbta Jungtinių tautų Organizacijos agentūros UNICEF studija apie vaikų apkaltinimą raganavimu, kuris turi baisių pasekmių – nuo prievartos iki išmetimo į gatvę ar net nužudymo. Pasak studijos autoriaus, tūkstančiai vaikų patiria kaltinimus ar įtarimus raganavimu.

Šiomis dienomis vieno tokio vaiko istoriją aprašė britų dienraštis „Telegraph“, papasakojęs apie šiandien britų kariuomenėje tarnaujantį 26 metų Paul Apowida, gimusį viename Ganos kaimelyje. Kadangi jo tėvas mirė prieš gimimą, o motina netrukus po gimimo, buvo pamanyta, kad jis pavaldus piktosioms dvasioms ir kelia pavojų visai kaimo bendruomenei. Nuo mirties pamaitinant nuodingomis žolėmis jį išgelbėjo katalikų vienuolė, pasirūpinusi jo užauginimu, o vėliau padėjusi išvykti visai kitą šalies regioną, kuriame jaunuolis pradėjo naują gyvenimo etapą.

Raganavimu apkaltintiems vaikams padeda Tarptautinis katalikiškas vaiko biuras (BICE), kuris užsiima jų psichologine ir socialine reabilitacija, teisine pagalba ir švietimu.

Vis dėlto negalima paprasčiausiai sutapatinti Afrikos tradicinių religijų su prietarais ar raganavimo praktikomis, kurios yra regioninės, ne visur naudojamos.

Italų jėzuitų mėnraštis „Popoli“ publikavo interviu su jėzuitu iš Kongo Demokratinės Respublikos Mpay Kemboly, jėzuitų vyresniojo patarėju dialogui su tradicinėmis afrikietiškomis religijomis.

Jis priminė, kad šios religijos yra giliai įsiskverbusios į afrikiečių tapatybę, kultūrą ir dvasingumą. Visada reikia turėti galvoje, kad jos nėra vienodos: skiriasi amžiumi, paplitimu, apeigomis, sąvokomis.

Tačiau galima paminėti kelis joms visoms būdingas nuostatas. Tradicinėse Afrikos religijose tikima į aukščiausią būtybę kūrėją, į jo veikimą per tarpininkus, į blogį ir kovą su juo, į pomirtinio pasaulio egzistavimą.

Jėzuitas pažymėjo, kad per kelis šimtus metų kai kurie tradicinių Afrikos religijų simboliai, archetipai buvo interpretuoti ir integruoti krikščioniškai. Pavyzdžiui, tradicinėje afrikietiškoje ikonografijoje raudona spalva išreiškė pergalę ir gyvybę. Tai padeda suprasti idėją apie Eucharistiją, apie išlietą, gelbstintį ir gyvenimą teikiantį Jėzaus kraują. Kita vertus, kai kurios afrikietiškos tradicinės religijos integravo, netapdamos krikščioniškomis, kai kurias krikščionių šventųjų figūras.

Klausimas apie tai, kaip katalikų Bažnyčiai dialoguoti su tradicinėmis Afrikos religijomis, tuo pat metu išvengiant tiek sinkretizmo, susimaišymo su jomis, tiek tam tikro kultūrinio vakarietiško „kolonializmo“ ar „kultūrinio importo“, diskutuotas ne kartą.

Atraminis principas įvardintas Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje „Nostra Aetate“ apie santykius su nekrikščioniškomis religijomis. Deklaracijoje pažymima, kad „katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. (...) Bažnyčia ragina savo vaikus, apdairiai ir su meile kalbantis ir bendradarbiaujant su kitų religijų sekėjais ir liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes“.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pareigūnas, kunigas iš Nigerijos Chidi Denis Isizoh viename susitikime su italų studentais išvardijo kelias moralines vertybes, kurias remia afrikietiškos tradicinės religijos: šeimą ir bendruomenę, gyvybę kaip Dievo dovaną, sakralumo jausmą.

Katalikybės ir tradicinių Afrikos religijų santykį tiesiogiai liečia keli posinodinio paraginimo „Africae munis“, kurį popiežius įteikė Afrikos vyskupams Benine, skyriai. Paraginime pažymima, kad dialoge su tradicinėmis religijomis reikia skirti dvasinius ir kultūrinius elementus nuo maginių, kurie, kaip minėta, gali turėti skaudžių pasekmių asmenims ir bendruomenėms. Bažnyčia nori pagarbaus ir supratingo dialogo su tradicinėmis religijomis, tačiau negali pritarti ir pateisinti prievartos religijos vardu. Ne dialogo, o sielovadinė problema yra kai kurių afrikiečių krikščionių tendencija naudoti tradicinių religijų praktikas, nesuderinamas su krikščionybe, tam tikras sinkretizmas.

Bažnyčia turi apmąstyti, kurie religinės kultūros aspektai padeda Evangelijai, o kurie prieštarauja. Tai darydama, ji neturi užmiršti, kad Šventoji Dvasia pasinaudoja įvairių kultūrų ir kalbų turtais, tuo pat metu išlaikydama vieną ir tą patį tikėjimą, kaip liudija Apaštalų Darbuose aprašytas Sekminių įvykis. Evangelija nėra pavaldi vienai kultūrai, tačiau pajėgi persmelkti visas kultūras. Krikščionybė gali turėti daugybės kultūrų veidus, tuo pat metu išlikdama savimi pačia. (rk)