Benediktas XVI lėktuve atsakė į žurnalistų klausimus

Kaip įprasta, pakeliui į Beniną Benediktas XVI atsakė į kelis žurnalistų klausimus. Kartu su Šventuoju Tėvu lėktuve skrido pusšimtis dienraščių ir televizijos žurnalistų, fotografų iš įvairių tarptautinių agentūrų, žinoma, taip pat Vatikano žiniasklaidos darbuotojai. Benine popiežiaus laukė apie tūkstantį žurnalistų.

Pirmiausia popiežiaus buvo paklausta kodėl šiai kelionei, kurios metu bus įteiktas visai Afrikai skirtas posinodinis paraginimas, pasirinktas būtent Beninas?

Pirmiausia, - sakė Benediktas XVI, - dėlto, kad Beninas yra šalis, kuri pasižymi vidine ir išorine taika. Demokratinės institucijos veikia, jos buvo sukurtos laisvai ir atsakingai, ir užtikrina teisingumą bei bendrojo gėrio siekimą.

Antra, Benine, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra religinė įvairovė, pasižyminti taikiu sugyvenimu. Yra krikščionių, musulmonų, tradicinių religijų. Religijų sugyvenimas ir religinis dialogas kaip taikos bei laisvės veiksnys yra svarbus, jam skirtas deramas dėmesys posinodiniame paraginime.

Trečiasis Šventojo Tėvo paminėtas motyvas buvo kiek asmeniškesnis: Beninas buvo jo brangaus draugo kardinolo Bernardin Gantin tėvynė, čia jis ir palaidotas. Pasak popiežiaus, jis visada norėjo aplankyti savo bičiulio kraštą, pasimelst prie šio didžio katališkosios Afrikos atstovo kapo.

Kitu klausimu popiežiaus buvo teiraujamasi apie katalikų Bažnyčios santykį su sėkmingai augančiomis krikščionių sekmininkų bendruomenėmis, kurios pasiūlo patrauklų, džiaugsmingą, spalvingą, kartais su etniniais papročiais sumaišytą tikėjimą. Kaip katalikų Bažnyčiai elgtis su šiomis bendruomenėmis, kartais agresyviomis jos atžvilgiu?

Šios bendruomenės, - kalbėjo Benediktas XVI, - yra pasaulinis fenomenas, stebimas visuose kontinentuose, ypač Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Jų bendri požymiai yra šie: mažai institucionalizmo ir institucijų, nesunkus mokymas, suprantama, paprasta žinia, dalyvavimas liturgijoje su savo jausmais ir savo kultūra.

Tai užtikrina sėkmę, tačiau tuo pat metu lemia menką stabilumą. Žinome, kad šių bendruomenių nariai dažnai migruoja iš vienos grupės į kitą, grįžta į katalikų Bažnyčią. Neturime imituoti šių bendruomenių, tačiau klausti savęs, kaip suteikti naują gyvybingumą katalikų tikėjimui. Galbūt svarbiausias akcentas – kaip perduoti paprastą, gilią ir suprantamą žinią, nepristatant tikėjimo kaip sunkios europietiškos sistemos, bet kaip universalią žinią apie Dievą, apie tai, kad jis yra, veikia, mus pažįsta ir myli, ir yra konkreti religija, kuri padeda su Juo bendradarbiauti. Institucijos, nors svarbios, neturi būti slegiančios. Liturgijoje reikia dalyvauti, tačiau išvengti sentimentalizmo, neužgožti slėpinio, į kurį reikia įsitraukti, kuriam reikia leisti mus veikti. Ir, žinoma, svarbu, kad katalikybė išlaikytų visuotinumą, būtų kultūrų susitikimas vienoje mūsų asmens tiesoje, o ne kitų neigimas.

Trečiuoju klausimu buvo klausiama apie tai, kokią žinią popiežius norėtų perduoti politiniams lyderiams Afrikoje, kurioje daug kur nėra taikos, o nacionalinės ir tarptautinės konferencijos neretai baigėsi nesėkme. Ką Bažnyčia gali apie tai pasakyti?

Atsakydamas į šį klausimą Benediktas XVI pažymėjo, kad keliais žodžiais sunku į jį atsakyti, tačiau reikia klausti: kodėl nepavyksta įgyvendinti gerų dalykų, gerų intencijų ir žodžių? Žinoma, kažkiek gerų dalykų yra įgyvendinama, tačiau žodžiai, troškimai ir lūkesčiai yra didesni už darbus, už tikrovę.

Esminis veiksnys čia yra egoizmo atsisakymas ir nuostata būti dėl kito. Tai lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Žmogus po gimtosios nuodėmės trokšta turėti save, turėti gyvenimą, o ne jį duoti. Tačiau su mentalitetu, kuris nori turėti, o ne dovanoti didžios intencijos negali būti įgyvendintos. Tik su Dievo pažinimu ir meile galima pasiekti tašką, kuriame išdrįstame prarasti gyvenimą, išdrįstame save dovanoti, nes žinome, kad iš tiesų tokiu būdu laimime.

Kaip galima Afriką, anot dar vieno klausimo, vadinti „dvasiniu žmonijos plaučiu“ tikėjimo ir vilties krizėje, kai joje tiek daug problemų?

Taip, Afrika turi didelių sunkumų, pripažino Šventasis Tėvas. Tačiau ji įtraukta į didžiulių pokyčių procesą. Prisiminus Afriką jo jaunystėje, dar dominuojant kolonializmui, ir palyginus su šiandieną, pokyčiai tokie dideli, kad galima sakyti, jog tai kita planeta. Tačiau šie pokyčiai kuria daug problemų, kurios dar nėra įveiktos.

Vis dėlto Afrikos gyvenimo šviežumas, jaunimas, jo entuziazmas ir viltis, humoro jausmas ir linksmumas, religinio jausmo gaivumas, Dievo ryšio su tikrove pojūtis mums liudija apie čia esančius žmogiškumo rezervus. Jaunoje Afrikos sieloje gyvuoja šviežias humanizmas, skirtingas nuo mūsų gyvenimus džiovinančio, viltį tirpdančio pozityvizmo. Šiais Afrikos gyvybingumo rezervais galime pasitikėti.

Paskutinysis klausimas buvo skirtas kardinolui Gantin, kurį popiežius asmeniškai pažinojo nuo 1977 metų ir su kuriuo ilgus metus bendradarbiavo Romos Kurijoje.

Visada žavėjausi jo praktiniu ir giliu protu, - sakė popiežius, - jo įžvalgumu, sugebėjimu išvengti frazeologizmų ir suprasti, kas iš tiesų svarbu, o kas ne. Jis turėjo tikrą ir gražų humoro jausmą. Bet ypač buvo gilaus tikėjimo ir maldos žmogus, didis vyskupas ir afrikietis, pavyzdys ir draugas. (rk)