Popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą

Šį priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį Dievo Žodis mums primena žemiškojo gyvenimo laikinumą ir ragina jį gyventi kaip piligrimystę, akis nukreipti žiūrint į Dievą, kuris mus sukūrė, į mūsų tikslą ir gyvenimo prasmę. Keliaudami į ta galutinę tikrovę neišvengiamai turėsime pereiti per mirtį ir po jos sekantį paskutinįjį teisimą. Apaštalas Paulius primena, kad „Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ (1 Tes 5,2), tai yra ateis be įspėjimo. Žinojimas, jog Viešpats ateis mus ragina gyventi kasdienį gyvenimą kaip budėjimą, kaip laukimą, minint jo pirmąjį atėjimą.

Garsiajame palyginime apie talentus, kurį mums perteikė evangelistas Matas, Jėzus pasakoja apie tris tarnus, kuriems šeimininkas, prieš išvydamas į ilgą kelionę, patikėjo savo tartus. Du iš jų buvo sumanūs ir sugebėjo užsidirbti antra tiek negu buvo gavę. Trečiasis viską užkasė. Grįžęs namo šeimininkas pareikalavo atsiskaityti. Pirmais dviem tarnais jis patenkintas. Trečiasis tarnas jį nuvylė. Jis paslėpė savo talentą; pasielgė taip tarsi šeimininkas nebūtų turėję sugrįžti ir nebūtų reikėję atsiskaityti už savo darbus. Šituo palyginimu Jėzus nori pamokyti savo mokinius, kad jie gerai panaudotų iš jo gautas dovanas. Dievas kiekvieną žmogų pašaukia gyvenimui ir apdovanoja talentais, kiekvienam suteikia misiją. Tad tikrai neišmintinga manyti, kad tas dovanas Dievas mums privalo duoti. Jų nenaudojimas savaime reiškia ir savo gyvenimo tikslo išsižadėjimą. Komentuodamas šį Evangelijos puslapį šv. Grigalius Didysis pastebi, kad Viešpats kiekvieną apdovanoja savo meile, tad kiekvienas žmogus turi labai rūpestingai stengtis, kad meilė lydėtų kiekvieną jo darbą. Patikslinę, kad mylėti reikia ne tik savo draugus, bet ir priešus, šv. Grigalius priduria: „Jei kam pristinga šitos dorybės, jis viską praranda, iš jo atimamas gautasis talentas ir jis pats išmetamas laukan, į tamsą“.

Brangieji, priimkime raginimą budėti, kurį mums daug kartų primena Šventasis Raštas. Budėjimas tai laikysena žmogaus, kuris žino, jog Viešpats sugrįš ir norės mumyse matyti savo meilės vaisius. Meilė yra svarbiausias gėris, kurį kiekvienas privalome dauginti. Be meilės ir visos kitos dovanos būtų bevertės. Jei Jėzus mus taip mylėjo, kad net savo gyvybę už mus atidavė, kaip gi mes galime nemylėti Dievo ir vieni kitų? Tik liudydami meilę būsime verti dalyvauti mūsų Viešpaties džiaugsme. Mergelė Marija temoko mus darbštaus ir džiugaus budėjimo, keliaujant į susitikimą su Dievu.