XXXII eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: 'Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta'. Protingosios atsakė: 'Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite'. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: 'Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!' O jis atsakė: 'Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!' Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25,1-13).

ŠVIESA MOKINIŲ RANKOSE, Mons. Adolfas Grušas

Neseniai spaudoje buvo rašoma, jog vienos Amerikos krikščionių bendruomenių vadovas, remdamasis Biblija, užtikrino, kad pasaulio pabaiga įvyks spalio 21 dieną. Ši žinia sukėlė tam tikrų abejonių, nes ta pati spauda jau anksčiau garsiai šaukė, jog pagal majų kalendorių pasaulio pabaiga bus 2012 metų gruodžio pabaigoje. Vis dėlto buvo žmonių, kurie nutarė iki spalio 21 dienos nemokėti mokesčių, nes, įvykus pasaulio pabaigai, to daryti jau nebereikės…

Dėl mokesčių, žinoma, pajuokavau, tačiau nuostabą kelia nuolatinės žmonių pastangos ir poreikis nustatyti galutinę ribą. Tai daroma, nevengiant prietarų, šaukiantis įvairių privačių apreiškimų. Niekam nerūpi, kad Viešpats ne kartą aiškiai pasakė, kad niekas nežino Jo paskutinio atėjimo dienos nei valandos…

Baigiant liturginius metus Dievo Žodis kreipia mūsų dėmesį į kitapusinę realybę. Visų Šventųjų iškilmė bei Visų mirusiųjų minėjimas padėjo mums savo gyvenimą vertinti ne pagal tai, kaip galime maloniau praleisti dieną, bet ragino gyventi viltimi.

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje skaitomas palyginimas apie vėluojantį jaunikį taip pat primena mums būsimąjį Mesijo atėjimą, bent jau taip, kaip tai aprašo evangelistas Matas.

Jo pasakojime graži vestuvių istorija įgyja tam tikrų gedulo bruožų.

Izraelyje vestuvės vykdavo keliais etapais ir prasidėdavo nuo to, kad jaunikis eidavo į savo būsimojo uošvio namus, kad iš ten pasiimtų ir atsivestų jaunąją. Jį lydėdavo visos kaimo merginos, jaunosios draugės, kurios atvesdavo jį prie būsimosios žmonos namų ir dėl visa ko, jei kartais sutemtų, turėdavo pasiėmusios žibintus.

Iki šios vietos palyginime nėra nieko keisto. Žinant, kad Šventajame Rašte Izraelis ne kartą lyginamas su nuotaka, Jėzaus pamokymas yra akivaizdus: jo klausantieji yra tarsi protingos ir paikos mergaitės, būtent, vieni priima Jėzų, kaip Mesiją, o kiti ne.
Vis dėlto Mato pasakojime yra ir nesuprantamų dalykų…

Visų pirma, išmintingosios mergaitės vaizduojamos, kaip didelės egoistės, jaunikis mažų mažiausiai keistas, nes laukia iki gilios nakties ir, nežiūrint nieko, tikisi, kad bus vis tiek laukiamas ir priimtas, paikosios mergaitės tikrai demonstruoja išminties trūkumą, nes vidurnaktį ketina rasti atidarytą parduotuvę, kurioje galėtų nusipirkti aliejaus. Nežiūrint taip išdėstytos situacijos Jėzus vis tiek liepia budėti!

Tarp kitko, ir išmintingosios mergaitės buvo užmigusios…

Iš tikrųjų evangelisto žodžiai yra skirti to meto krikščionių bendruomenei. Jis stengiasi išaiškinti tikintiesiems tikrąją Viešpaties žodžių prasmę. Kaip galima spręsti iš antrajame Mišių skaitinyje girdimų apaštalo Pauliaus pamokymų, pirmosiose krikščionių bendruomenėse vyravo euforija. Tikintieji diena iš dienos laukė Viešpaties atėjimo. Buvo netgi tokių, kurie tikėdami, jog Viešpats tuojau pat ateis, netgi metė darbą, tačiau, regint, kad Viešpats neskuba sugrįžti, dalis mokinių nusivylę apskritai nebesirūpino savo dvasiniu gyvenimu. Ne tiek visai tautai, kiek jiems ir buvo skirtas šis griežtas palyginimas.

Mes, šių laikų krikščionys, matydami, kad Viešpats vėluoja sugrįžti ir, sprendžiant iš to, kas dedasi aplinkui, vėluoja vis labiau, taip pat rizikuojame užmigti palaimingu ir iškilmingu miegu. Pasaulis eina link pražūties, o mes, vietoje to, kad rūpintumės išlaikyti ištikimybę Dievui, pasiduodame pasaulio vilionėms ir tampame snaudžiančiais krikščionimis.

Šis pavojus yra akivaizdus.

Mes gerai matome savo bendruomenes, kurias paralyžiavo įprotis, kurios ne tik kad nelaukia Viešpaties atėjimo, bet net nebeprisimena, kad Jis žadėjo sugrįžti! Tikėjimas daugeliu atveju yra sumenkintas ir suvestas į blankią kultūrinę ar tradicinę priklausomybę, ir niekas net nemėgina keisti savo gyvenimo, galvodamas apie jo laukiantį naują pasaulį. Tai liūdnas ir pavojingas apsnūdimas žmonių, kurie tikisi pasirengti iš anksto žinomai pasaulio pabaigos dienai, kurios iš tiesų niekas nežino ir nežinos…

Liepdamas savo mokiniams budėti, ko gero, Išganytojas galvojo apie tuos savo sekėjus, paprastus ir kuklius žmones, kurie sugeba vilties šviesa nušviesti pasaulį apgaubusias tamsybes.

Gal tais mokiniais turėtume būti mes?…